Naujojoje Zelandijoje – instrukcijos silpniems

Pakeliui į Tongaryro kalnų perėją žemė nusėta sustingusiais lavos gabalais. Rimvydo Ragausko nuotr.

Būtų įžūlu, jeigu Gytis Paškevičius, dainuodamas „man jos grožio, kiek yra, tiek ir pakanka“, turėtų mintyje Naująją Zelandiją.

Sykį savo broliui, bandančiam išsiaiškinti, kaip naudotis kažkokiu prietaisu, pasiūliau žvilgtelėti į instrukciją. „Instrukcijos silpniems“, – atkirto jis. Prisiminiau šį epizodą klausydamasis autobuso vairuotojos, atvežusios Ievą, mane ir kitus žygeivius į Tongaryro nacionalinį parką: „Matysite užrašų, įspėjančių apie prastas oro sąlygas ir patariančių šiandien neiti trasa. Sutiksite reindžerių, kurie siūlys apsisukti, nes sąlygos nepalankios kalnų perėjai įveikti. Aš nesukčiau galvos – tiesiog eikite.“

Žinoma, kad einame. Mūsų tikslas – persiversti per Tongaryro ugnikalnio kalnų perėją (maždaug 1,9 km aukštyje). Turėjome įveikti kiek daugiau nei 19 km trasą, einančią tarp kraterių ir laikomą vienu gražiausių vienos dienos žygių Naujojoje Zelandijoje. Oras prastas, drėgna, kalnus apgobę debesys. Netrukus pasiekėme slėnį, nusėtą didžiuliais lavos gabalais, primenančiais, kad esame vulkaniškai aktyvioje zonoje. Pastarąjį kartą vienas Tongaryro kraterių pokštelėjo 2012 m., tada aukų išvengta.