E. Parulskis: kur tu, DI, bičiuli?

Dirbtinis intelektas turėtų būti panašus į vyresnį, neįkyrų draugą. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.

Mūsų įstaigoje yra tokia kiek vaikiška, bet labai miela tradicija – visi darbuotojai (gerai, beveik visi, aš kartais pamirštu), grįžę iš tarnybinių kelionių, matomoje vietoje padeda kokių nors valgomų, dažniausiai saldžių, lauktuvių. Slyvų šokolade iš Lenkijos, chalvos iš Izraelio, nugos iš Ispanijos, vaflių iš Nyderlandų.

Bendradarbių nėra daug, tad grįžtančiam keliautojui oro uoste tereikia pagriebti standartinę vietos skanėsto pakuotę – paragauti užteks. Šį kartą mums atvežė venecijietiškų šokoladiniųtriufelių. Dėžutėje jų buvo gana daug, tad, paragavęs vieno, pasiėmiau ir antrą. Tai yra triufeliškiausi pasaulyje šokoladiniai triufeliai, nusprendžiau suvalgęs (jau šiek tiek neteisėtai) trečią saldainį. Intensyvaus, bet ne įkyraus skonio, suteikiantys ilgalaikį atskonį...

Žodžiu, labai skanūs triufeliai, kurių pasiryžau gauti nekreipdamas dėmesio į išlaidas. Gudriai neišmečiau saldainio popierėlio ir gamintoją radau per sekundę. Kartu sužinojau, kad ieškomus triufelius rankomis (o kaip kitaip!) lipdo ne Venecijoje, o Pjemonte. Naujos žinios man didelio įspūdžio nepadarė, nes jau buvau sukrėstas kito atradimo – delikatesnių saldumynų galima nusipirkti ne tik Amazone, bet ir Vilniuje! Dar blogiau – viena parduotuvių su „TartufoGianduja“ (ir kitomis rūšimis) pasiūla yra tiesiog kitoje gatvės pusėje, už šimto metrų, tereikia atsistoti ir nueiti. Šitoks lengvas pasiekiamumas norą nusipirkti, be abejo, numušė iškart, nes vienas dalykas yra sunkiai arba bent brangiai gaunama egzotika, ir visiškai kitu dalyku tampa lengvai ir nuobodžiai nusiperkamas triufelis kitoje gatvės pusėje.