Žemės ūkio viceministras Paulius Astrauskas: netoleruotina, jog pingant degalams ir elektrai, pieno perdirbėjai mažina pieno supirkimo kainas

Žemės ūkio viceministras Paulius Astrauskas sako, kad šiuo metu iš ūkininkų sulaukiama ir dar labiau neraminančių žinių: „Pieno supirkėjai informuoja ūkininkus, kad pieno supirkimo kaina gali dar sumažėti. Iš ūkininkų gauname žinių, kad pieno kaina gali trauktis netgi 2-5 centais už litrą, o šių metų kovą ir balandį vidutinė pieno kaina buvo 38 centai už litrą.“

Pingant energijai – pieno gamintojų apetitas auga

P. Astrauskas svarsto, kas gi dabar lemia supirkimo kainų mažinimą, nes tai reiškia labai neraminančias tendencijas: „Šiuo metu Lietuvoje turime išskirtinę situaciją, kai nepaisant to, jog pinga elektra, dujos, degalai ir stabilizuojasi rinkos, pieno supirkimo kaina kažkodėl yra mušama.“

Pasak jo, nieko panašaus nevyksta kitose  Europos Sąjungos šalyse: „Kiek stebime vidutinę ES pieno supirkimo kainą ir produktų rinką, didelių svyravimų nematome, kainos stabilios, atskirų produktų kainų svyravimas siekia tik vieną ar du procentus.“

Viceministras primena, jog balandžio mėnesį Žemės ūkio ministerija paskelbė, kad pieno sektoriuje dirbantiems ūkininkams skiriama 8 mln. eurų parama nuostoliams dėl sumažėjusių pieno supirkimo kainų kompensuoti.

„Galima spėlioti, kodėl pieno perdirbėjai šiuo metu taip elgiasi, tačiau darytina prielaida, jog jie nori turėti naudos iš pieno gamintojams skirtos 8 mln. eurų valstybės paramos. Ir toliau numušinėdami kainas, jie gali siekti, jog parama, skirta ūkininkams, atitektų pieno perdirbėjams. Taip elgdamiesi jie bando pasiimti kainos grąžą“, - sako P. Astrauskas.

Pieno įstatymo pataisos – apynasris perdirbėjų nesąžiningumui

Nemaža dalis ūkininkų jau pateikė paraiškas valstybės paramai gauti, jų paraiškos šią savaitę jau vertinamos. Šią paramą planuojama pradėti mokėti jau nuo birželio pirmos.

„Lygiagrečiai Vyriausybei teikiamas Pieno įstatymo projektas, numatantis pieno supirkimo kainų reguliavimą bei kainodaros viešinimą. Jau įvyko tarpinstitucinis derinimas, kurio metu pristatėme naują Pieno įstatymo redakciją. Vyriausybei pristatysime planuojamas pataisas, kuriomis būtų keičiamos tos Pieno įstatymo dalys, kurios nėra tinkamai funkcionuojančios ir šiuo metu yra suskaidžiusios ūkininkus net į dešimt grupių pagal pristatomo pieno kiekį.  Pagal tai perdirbėjai ir nustato superkamo pieno kainą“, - sako P. Astrauskas. 

Viceministras teigia, jog kalbantis su ūkininkais, nuolatos girdimas lūkestis, kad kainų grupės pagal pristatomo pieno kiekį būtų panaikintos, nes jos nėra teisingos ir diskriminuoja mažiausius pieno gamintojus.

„Naujoje Pieno įstatymo redakcijoje tai yra keičiama. Taip pat siekiame, kad priedai prie pieno kainos negalėtų siekti daugiau nei 20 procentų, nes šiandien dažnai stebime tokių situacijų, kai nustatoma itin žema bazinė pieno supirkimo kaina, o priedai sudaro 60 ir daugiau procentų, kurie atitenka būtent stambiesiems ūkininkams“, - teigia viceministras.

Diskriminuojančią situaciją P. Astrauskas iliustruoja ir konkrečiu pavyzdžiu: „Turėdami didžiulę skirtingo dydžio pieno ūkių imtį matome, kad pieno supirkimo kainų žirklės labai didelės. Pavyzdžiui, kovo mėnesį buvo tokia situacija, kai vieniems ūkininkams buvo mokama 15 centų, o kitiems - 70 centų už litrą pieno. Naujojo Pieno įstatymo tikslas ir būtų sumažinti šį skirtumą ir sureguliuoti tą priedų dalį, kurią sunku sukontroliuoti.“

Viceministras tikisi, jog pataisoms bus pritarta Vyriausybėje ir artimiausiu metu jos bus patvirtintos Seime.

„Tenka tik apgailestauti, jog savireguliacijos mechanizmai ir priemonės šiame žemės ūkio sektoriuje nelabai veikia, ūkininkų derybinės pozicijos gana silpnos ir reikia valstybės įsikišimo per tam tikrą įstatyminį reguliavimą“, - apie susidariusią situaciją kalba žemės ūkio viceministras.

Pieno ūkių mažėja, bet jie stambėja

Žinoma, smulkiųjų pieno gamintojų mažėjimą lemia ne tik žemos pieno supirkimo kainos. „Jau ne vienus metus stebima tendencija, jog mažėja ūkininkų skaičius, o patys ūkiai – stambėja. Nuo 2005 iki 2023 metų mes praradome apie 160 tūkst. ūkių. Lietuvoje dominuoja smulkūs ūkiai, tokių yra apie 73 procentai, kuriuose laikoma nuo 1 iki 5 karvių, tačiau juose auginama tik apie 13 proc. visų karvių. Taigi, disproporcija tarp labai smulkių ir labai stambių ūkių gana didelė“, - statistiniais duomenimis dalijasi P. Astrauskas.

Pasak jo, tai lemia tiek gyvenimo lygio pokyčiai, tiek demografinė situacija. „Didžioji smulkiųjų ūkininkų dalis, kurie augina nedaug karvių, apie investicijas ir modernizavimą dažnai nebegalvoja būtent dėl savo garbaus amžiaus. Ir šiandien labiausiai kenčia būtent šie ūkiai, jie iš pieno perdirbėjų negauna net savikainą padengiančios kainos“, - sako viceministras.

Tiesa, ūkių stambėjimo tendencijos stebimos visame pasaulyje. „Jei ūkininkas sulaukia garbaus mažiaus ir jau nebegali tęsti savo veiklos, tačiau nėra kam perimti ūkio, jis tiesiog iš tos veiklos pasitraukia. Žemė paprastai atitenka kitam ūkininkui. Taip palaipsniui ir vyksta ūkių stambėjimas, šis procesas neaplenkė ir Lietuvos“, - teigia P. Astrauskas.

Ūkininkai turi bendradarbiauti ir efektyvinti veiklą

Nepaisant valstybės ir Europos Sąjungos paramos, ūkininkai turi planuoti, kaip ateityje savo veiklą efektyvinti ir daryti ją labiau konkurencingą.

„Šiandien situacija yra labai neapibrėžta. Nėra aiškios ateities prognozės, ar pieno supirkimo kaina augs, ar išliks stabili. Todėl labai svarbu ne tik tikėtis valstybės pagalbos ar Europos Sąjungos lėšų – jomis gali pasinaudoti  ir pieno perdirbėjai, numušdami pieno supirkimo kainą. Ūkininkai turi galvoti apie didesnį ūkių efektyvumą, mažinti gamybos sąnaudas, kad išliktų konkurencingesni. Sumažinus gamybos sąnaudas, net ir esant mažesnėms supirkimo kainoms, veikla vis tiek gali išlikti pelninga“, - įsitikinęs žemės ūkio viceministras P. Astrauskas.

Jis dalijasi Žemės ūkio ministerijos atliktais skaičiavimais, kurie buvo padaryti remiantis įmonių ir žemės ūkio bendrovių pateiktais buhalterinės apskaitos duomenimis. „Matome, kad pieno savikainą sudarė šie kaštai: darbo užmokestis gyvulininkystės įmonėse 23-24 proc., pašarų gamybos savikaina 50-51 proc., naftos produktai ir dujos - apie 2 proc. kaštų dedamosios, elektros energija -  apie 3 proc., kitos išlaidos – technika, amortizacija ir kt. - apie 20 proc.“, - vardija pašnekovas. Jis pažymi, jog pagal tokią išlaidų struktūrą matoma, kad kovą - balandį pieno savikaina už litrą buvo 33-34 centai.

P. Astrausko teigimu, ūkininkai galėtų uždirbti daugiau, didindami pašarų gamybos efektyvumą, o tai mažintų savikainą bei leistų išlikti konkurencingiems.

„Tai tik viena detalė, kuri daro įtaką savikainai. Reiktų galvoti ir apie ūkininkų bendradarbiavimą, kooperaciją, paslaugų vieni kitiems teikimą. Ūkininkai galėtų daugiau naudotis konsultavimo paslaugomis, kad specialistai padėtų atstovauti jų interesams prieš prekybininkus bei supirkėjus, padėtų pasiekti didesnį efektyvumą“, - pataria viceministras.

Pasak jo, šiandien pagrindinė problema yra ta, jog krentant pieno supirkimo kainai, valstybės ir ES parama atitenka pieno perdirbėjams, kadangi dalis ūkininkų neturi rimtų derybinių galių. Tai sudaro sąlygas perdirbėjams laisvai nustatyti kainą.

„Būtent todėl Žemės ūkio ministerija teikia ne tik paramą labiausiai nukentėjusiems ūkininkams, bet ir inicijuoja Pieno įstatymo pataisas“, - sako P. Astrauskas.