Europą dusina tekstilės perteklius: dėvėtų drabužių nebenori trečiosios šalys, o perdirbtos žaliavos – gamintojai

Pasaulį užtvindžius pigiems ir nekokybiškiems „Temu“ bei „Shein“ gaminiams, dėvėtos tekstilės paklausa smarkiai sumenko. Jos nebenori ne tik Afrikos rinkos, tokios kaip Kenija ar Nigerija, bet ir Azijos milžinės Indija bei Pakistanas.

Nors pavienės mūsų žemyno šalys jau imasi sprendimų, ekspertai pabrėžia – be koordinuotų ir skubių priemonių visos Europos mastu tekstilės atliekų krizės suvaldyti nepavyks.

Perdirbama vos 1 proc.

Skaičiuojama, kad iki 2030 m. surenkamos tekstilės atliekų kiekis Europoje išaugs beveik dvigubai – nuo 2,7 mln. tonų iki 5,5 mln. tonų per metus. Šį šuolį lems įsigaliojusi nauja tvarka – nuo šių metų visose Europos Sąjungos (ES) šalyse privaloma rinkti ne tik dėvėti tinkamus, bet ir suplyšusius ar sugadintus tekstilės gaminius.

„Dar nėra aišku, ar prognozuojami skaičiai taps realybe, tačiau akivaizdu, kad tokiems kiekiams suvaldyti Europai trūksta rūšiavimo ir perdirbimo pajėgumų. Jei vartojimo tempai nesikeis, o perdirbimo galimybės greitu metu nebus padidintos, pasaulis paskęs išmestų tekstilės gaminių sraute. Neturint pramoninio masto perdirbimo pajėgumų, pakartotiniam naudojimui netinkama tekstilė, deja, yra pasmerkta sudeginti arba išvežti į sąvartynus. Panašu, kad ateityje tai dar  labiau gilins aplinkosaugos krizę“, – prognozuoja Europos perdirbimo įmones vienijančios „EuRIC“ tekstilės skyriaus prezidentė Mariska Boer.

Anot jos, šiuo metu visame pasaulyje perdirbama mažiau nei 1 proc. naudotos tekstilės. Viena pagrindinių priežasčių – dar tik kuriamos pažangios tekstilės perdirbimo technologijos. Tai užtruks, nes tekstilė yra viena sudėtingiausių atliekų rūšių – gaminiai sudaryti iš skirtingų pluoštų, dažomi įvairiais cheminiais dažais, papildomi sagomis, užtrauktukais ar kitomis detalėmis, kurios apsunkina perdirbimo procesą.

Ultra greitoji mada užtvindė rinką

Iki šiol apie 30 proc. dėvėtų drabužių iš Europos buvo eksportuojami į trečiąsias šalis – juos supirkdavo vietos didmenininkai ir perparduodavo gyventojams kaip kokybišką, bet prieinamą prekę. Tačiau ši rinka sparčiai traukiasi – dėvėtų drabužių realizacija tampa vis sudėtingesnė.

„Shein“ ir „Temu“ kasdien išsiunčia tiek prekių, kiek sutalpintų 88 „Boeing 777“ krovininiai lėktuvai. Agresyvi šių platformų plėtra pakeitė tekstilės rinkos taisykles – jos pasiūlė itin pigios, tačiau prastos kokybės produkciją su nemokamu ir greitu pristatymu.

„Nuo 2023 m. pabaigos tai sukėlė precedento neturinčią krizę. Čia svarbūs keli aspektai. Pirma – kiniški gaminiai kainuoja pigiau nei kokybiški dėvėti drabužiai. Antra – į tekstilės atliekų konteinerius vis dažniau patenka drabužiai, įsigyti būtent šiose platformose. Jų kokybė per prasta, kad būtų dėvimi pakartotinai, o perdirbti tinkamos pramonės dar nėra“, – teigia „Ecoservice“ Inovacijų projektų vadovė Laura Zukė.

Skaičiuojama, kad apie 20 proc. surenkamos tekstilės Europoje jau sudaro produkcija iš Kinijos e. prekybos platformų. Tai, anot ekspertų, yra daug, turint omenyje tai, kad prieš ketverius metus tokios produkcijos rinkoje apskritai nebuvo.

Perdirbta žaliava – brangesnė už pirminę

Į tekstilės atliekų konteinerius patekę drabužiai keliauja į specializuotus rūšiavimo centrus, kur jie atrenkami toliau naudoti arba perdirbti. Lietuvoje net 75 proc. tekstilės suteikiamas antras gyvenimas – ji parduodama dėvėti dar kartą. Apie 5 proc. – visiškai sudėvėta, suplyšusi ar purvina – perdirbama į pramonines šluostes, dažniausiai naudojamas autoservisuose ar gamyklose. Likę 20 proc. sudeginama, taip išgaunama šilumos energija.

Europos mastu perdirbimui ar šluosčių gamybai nukreipiama šiek tiek daugiau – apie 30 proc. Lietuvoje kol kas nėra technologijų, leidžiančių tikrąjį tekstilės perdirbimą. Tačiau ekspertai pabrėžia, kad net ir tose šalyse, kur tokios galimybės egzistuoja, perdirbta žaliava rinkoje nėra populiari. Gamintojams kur kas labiau apsimoka pirkti pirminę žaliavą, kuri yra pigesnė, be to, nėra nustatyta prievolė gamyboje naudoti perdirbtą tekstilę.

Papildomos painiavos kelia ir klaidinanti informacija etiketėse. „Kai nurodoma, kad drabužyje yra, pavyzdžiui, 30 proc. perdirbto poliesterio, dažniausiai kalbama apie poliesterį iš PET butelių, o ne iš senos tekstilės. Tokia praktika tik ramina vartotojų sąžinę, tačiau realios problemos nesprendžia“, – sako „EuRIC“ ekspertė Mariska Boer.

Sėkmingos iniciatyvos – pavienės

Kol Europa vis dar ieško sprendimų, kaip suvaldyti sparčiai augančius tekstilės atliekų srautus, kelios šalys jau yra pritaikiusios konkrečias priemones. Nyderlandai, Prancūzija, Latvija ir Vengrija jau taiko išplėstinės gamintojo atsakomybės (EPR) sistemą tekstilei – gamintojai privalo finansiškai prisidėti prie surinkimo, rūšiavimo ir perdirbimo.

Prancūzija žengė dar toliau – šalis įvedė papildomą mokestį mažoms siuntoms iš e. prekybos platformų, tokių kaip „Shein“ ar „Temu“. Taip siekiama pristabdyti pigių, žemos kokybės drabužių importą, kuris iškreipia rinką ir daro tiesioginę žalą tiek vietos gamintojams, tiek rūšiavimo bei perdirbimo sektoriui.

Švedija pasuko kitu keliu – siūlo mažinti pridėtinės vertės mokestį dėvėtiems drabužiams. Tokia priemonė turėtų paskatinti vartotojus rinktis antrinę rinką, ilginti drabužių gyvavimo ciklą ir mažinti naujos tekstilės poreikį.

Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad pavienės nacionalinės iniciatyvos problemos neišspręs. Pirmiausia siūloma galvoti apie mažų siuntų iš Kinijos apmokestinimą visoje ES. Šiuo metu apmokestinamos tik tos, kurių kaina didesnė nei 150 Eur.

„Jei Europa nesiims koordinuotų veiksmų, tekstilės krizė taps nevaldoma. Reikia daugiau bendrų priemonių visos ES mastu, ir greitai“, – akcentuoja „Ecoservice“ Inovacijų projektų vadovė L. Zukė.