Paskutinis skambutis kviečia pasivaikščioti po „Krasnuchą“
Vilnius susideda iš 21 seniūnijos, tačiau esama ir smulkesnių, miesto gyventojams žinomų, neformalių vietovių. Nors neįtrauktos į oficialius miesto žemėlapius, miestiečių sąmonėje egzistuoja socialiai ir geografiškai apibrėžtos rajonų dalys arba rajonai rajonuose. Viena tokių vietų – dabartinė Savanorių, o anksčiau – Raudonosios Armijos prospekto dalis, didžiulės Vilkpėdės seniūnijos teritorija, žinoma kaip „Krasnucha“, primena Vilniaus muziejus, pristatantis „rajono daugialypiškumą“ buvusiame Lietuvos valstybės istorijos archyvo pastate surengtoje parodoje „Krasnucha. Rajonas, kurio nėra?“.
Šiuo projektu Vilniaus muziejus tęsia tyrimų ir parodų ciklą apie „neįdomius“ miesto rajonus. Pirmasis ciklo projektas, įgyvendintas 2022 m., buvo skirtas Viršuliškėms. Ciklą pradėjęs įgyvendinti Vilniaus muziejus teigė, kad „Vilniaus rajonų vertę galima matuoti ne architektūrinių paminklų skaičiumi, o gyventojams brangių ir reikšmingų, kad ir ne itin senų objektų ir istorijų gausa“.
Pasak Rasos Antanavičiūtės, Vilniaus muziejaus direktorės, apie turistinius ar madingus miesto rajonus žinome nemažai, tuo metu vadinamieji „neįdomūs“ rajonai dažnai lieka už kadro. Nors „bet kuri gyvenamoji aplinka turi savų legendų, paminklų ir mitų, vertų įamžinimo ir papasakojimo“.
Anot muziejaus vadovės, legendomis apipinta „Krasnucha“ dažnai įsivaizduojama kaip pavojinga ir nesaugi Vilniaus miesto dalis. Egzistuoja stereotipas, kad ši vieta atsirado sovietmečiu, kad ji apibrėžta tam tikru socialinės-ekonominės klasės požiūriu, numanoma, kad joje (su)gyvena įvairių etninių grupių žmonės. Tačiau apie tikrąją urbanistinę „Krasnuchos“ istoriją, jos demografinę sudėtį ar socialinius gyventojų sluoksnius informacijos yra mažai arba visai nėra.
Gidas Albertas Kazlauskas, vienas parodos kuratorių, iniciatyvos „Gatvės gyvos“ įkūrėjas, sako, jog šia paroda buvo siekiama „paneigti įspūdį, kad tai nuobodus, pilkas rajonas. Jame daug istorinių sluoksnių ir kiekvienas iš jų savaip „sultingas“.
Istorinę ir meninę perspektyvas parodoje papildo vietos senbuvių ir naujakurių pasakojimai, padedantys geriau pažinti rajoną ir jame gyvenančius žmones.
Parodos rengėjai kviečia išsukti iš pagrindinio – Savanorių – prospekto ir vietinių žodžiais, istorine medžiaga bei meno kūriniais pakeliauti po skirtingus laikotarpius ir pavidalą keičiančius rajono kiemus. O vėliau patirti juos tiesiogiai – parodą papildo savarankiško pasivaikščiojimo maršrutas lietuvių, anglų, lenkų, rusų kalbomis.
Maršrutą po „Krasnuchą“ sudaro 11 objektų ir smulkesnės, jį papildančios rajono įdomybės, kiekvienas iš atrinktų objektų savaip atskleidžia rajono veidą. Jie labai skirtingi – nuo kvapnaus obelų sodo iki tamsių transporto žiedo požeminių perėjų. Dalis maršruto objektų:
Prieškario sodybos (S. Konarskio g. 32D)
Kai pastatų fasadai daugiausia byloja apie sovietinį laikotarpį, gali būti nelengva įsivaizduoti, kaip viskas atrodė anksčiau. Tačiau medinis namas čerpiniu stogu (S. Konarskio g. 32D), besislepiantis tarp daugiabučių ir gerokai nutolęs nuo gatvės, iliustruoja, kokie statiniai dominavo iki prasidedant daugiabučių statyboms.
Pasak muziejininkų, idiliškomis užmiesčio sodybomis buvo tvarkingai nusėta visa erdvė tarp S. Konarskio g. ir Savanorių pr. Tiesa, dabartinis bevardis tiesus skersgatvis, prie kurio stovi šis namas, praeityje buvo rimta dabartiniam Savanorių prospektui lygiagreti gatvė. Sovietmečiu ji kurį laiką vadinta Kazimiero Būgos vardu, o prieškariu – Koszykowa (krepšelių). Paėjėję šiuo skersgatviu tolyn pastebėsite ir mūrinį prieškarinio namo pavyzdį.
Rajono kaleidoskopas (Savanorių pr. 61)
Šis erdvus kiemas tiksliai parodo, kokia įvairialypė yra „Krasnucha“. Žemas, dvarelį primenantis pastatas – ankstyvuoju pokariu statytas vaikų darželis. Dabar šioje vietoje galima pasipildyti savo amunicijos sandėlius – čia jau tris dešimtmečius veikia ginklų parduotuvė „Ekoliet“. Pasisukę pagal laikrodžio rodyklę išvysite raudoną prieškario laikus menantį medinuką. Abipus jo – dideli stalininiai daugiabučiai, itin puošnūs gatvių fasaduose, bet santūrūs kiemuose. Pasisukus dar labiau – griežtu langų ir betoninių sienų ritmu aukštyn šaunantis monolitas. Tai 1988 m. iškilęs „Velgos“ gamyklos bendrabutis. Pati gamykla veikė visiškai šalia, Vingio parko pašonėje, ir gamino vyresnei kartai puikiai žinomus dulkių siurblius „Saturnas“, „Audra“ ir ne tik, rašo Vilniaus muziejus.
Pasivaikščiojus šiek tiek platesniu spinduliu, kieme galima aptikti dar kelias įdomybes: 1) tarpukarinę adreso lentelę ant Savanorių pr. 57 pastato; 2) greta šio namo išlikusį akmeninio grindinio fragmentą; 3) ankstyvosios nepriklausomybės laikų (1992–1993) renovaciją liudijantį rausvą 5 aukštų namą adresu Geležinio Vilko g. 7.
Žiedas
Pasak parodos rengėjų, šį žiedą vilniečiai vadina įvairiai – Savanorių, Vilkpėdės, Gerosios Vilties. Tai bene didžiausias visoje Lietuvoje transporto mazgas miesto teritorijoje. Pirmas jo statybų etapas baigtas 1974-aisiais. Tuo metu buvo ypač svarbu paspartinti ne tik senųjų rajonų ir centro susisiekimą, bet ir į bendrą sistemą įjungti užstatomą dešinįjį Neries krantą su Lazdynais, Karoliniškėmis, kitais naujais rajonais.
Šiuo žiedu važiavo kone kiekvienas, bet vargu ar dažnas yra ėjęs jo požeminėmis perėjomis, viadukais ar pievomis. Įsižiūrėjus, iš čia atsiveria stulbinamo „Velgos“ bendrabučio vaizdas. Ne veltui šis namas prie judraus žiedo yra viena geriausių reklamos erdvių. Daugelis puikiai prisimena ilgus metus šmėžavusias „Bison“ ir „Minolta“ iškabas.
Vandentiekio gatvė (Vandentiekio g. 1)
Vandentiekio gatvės akmeninis grindinys ir išlikęs užstatymas nedideliais trobesiukais liudija, kad tai jau gana garbaus amžiaus gatvė. Jos pavadinimas primena, kad kadaise gatvė driekėsi iki pat Neries pakrantės, kurioje stovėjo gelsvų ir raudonų plytų geležinkelio vandens siurblinė. Dabar Vandentiekio gatvė pasiekusi žiedą nutrūksta, bet keliaudami upės link senosios siurblinės pastatą vis dar rastume.
VERSLO TRIBŪNA
Vilnius, 2025 m. rugsėjo 30 d. – Startuolio įkūrėjo ir mokyklos vadovo darbas turi daugiau bendro, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Abu dirba su ribotais resursais, patiria didžiulę atsakomybę ir siekia sukurti vertę, kuri pakeistų ateitį.
Sparčiai augančiame sostinės Balsių rajone bus statomas naujas lopšelis-darželis: jo projektui Vilniaus miesto savivaldybė išdavė statybą leidžiantį dokumentą. Projekto įgyvendinimu rūpinasi Vilniaus vystymo kompanija. Aušrinės g. 10A atsirasiantis darželis ne tik prisidės prie švietimo paslaugų plėtros, bet ir taps šiuolaikišku pavyzdžiu, kaip ugdymo įstaiga gali darniai egzistuoti greta jautrios gamtinės aplinkos
Beveik 30 metų patirtį sukaupęs „Biomedikos centras“ žengia į naują plėtros etapą – pristato nauju vardu veikiantį klausos centrų tinklą Lietuvoje „Lora“.
„Mūsų parduotuvėse pirkėjai randa visų didžiųjų Lietuvos mėsos gamintojų, o taip pat lenkų bendrovių produkcijos. Tačiau mūsų privačių prekės ženklų gaminiai yra tarp labiausiai vertinamų – jie sudaro iki 40% visų pardavimų ir ši dalis auga. Dabar mes pasigamina ir „Norfos“ tinkle parduodame per 700 tonų mėsos gaminių per mėnesį“, – pasakoja Dainius Dundulis, 160 parduotuvių Lietuvoje turinčios UAB „Norfos mažmena“ valdybos pirmininkas ir gamybos bei logistikos UAB „Rivona“ generalinis direktorius.
Bažnyčia (Gerosios Vilties g. 17)
Ši mažutėlė bažnyčia pasislėpusi kiemuose. Dabar sunku patikėti, bet 1913 m. pastatytos šventovės smailės tuo metu buvo bene geriausiai matomas akcentas aplinkiniame kraštovaizdyje. Sovietmečiu dygstant aukštesniems daugiabučiams, bažnyčiai teko pasitraukti į jų paunksmę.
Šventovės iniciatorius buvo kunigas Karolis Lubianecas, o projekto autorius – vienas garsiausių to meto architektų Augustas Kleinas. Kuklų tūrį nulėmė tai, kad bažnyčia buvo statoma ne kaip parapinė šventykla, o tik kaip koplyčia.
Ši bažnyčia – vienintelis rajono objektas, esantis Kultūros vertybių registre.
Skroblynė (Skroblų g. 19)
Pakilę iš „Krasnuchos“ žemumos patenkame į dar vieną mikrovisatą – „Skroblynę“. Šis kvartalas geriausiai žinomas dėl čia susitelkusios žmonių su regos negalia bendruomenės. 6-ojo dešimtmečio pradžioje čia buvo pastatyti jiems skirti baltų plytų bendrabučiai. Savitumo kvartalui suteikia vienos pirmųjų Vilniuje taktilinės trinkelės bei orientuotis padedantys metaliniai turėklai.
19 numeriu pažymėtame name 1964 m. iškilo didžiausias bendruomenės darbdavys – įmonė „Liregus“, senu papratimu kartais vadinama Aklųjų kombinatu, kadaise jame dirbo apie 1.500 žmonių. Nors produkcijos asortimentas buvo nedidelis, vilniečių elektros instaliacijos gaminiai plačiai pasklido po visą SSRS. Šiandien „Liregus“ yra sėkmingai rinkos ekonomikos sąlygomis veikianti įmonė, puikiai žinoma dėl savo dailių jungiklių, rozečių, kištukų ir kitų gaminių. Jos vadovai buvo ir tebėra žmonių su regos negalia bendruomenės nariai. Įmonės pastate iki šiol veikia valgykla – darbo dienomis galima užsukti pietų.
„Skroblynėje“ veikia Lietuvos audiosensorinė biblioteka, buvę dabartinės LRT darbuotojų namai, neįprastas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) garso įrašų studijos kompleksas (Naugarduko g. 91), iš kurio buvo vykdomos transliacijos per 1991 m. sausio įvykius.
Obelų sodas (Savanorių pr. 48)
Vienu poetiškiausių „Krasnuchos“ vietų parodos rengėjai vadina obelų sodą. Vietinių pasakojimu, juo praeityje neformaliai rūpinosi gretimo namo gyventojas. Pirmą kartą į rajoną atvykusiems žmonėms įspūdį darė ne tik obelų gausa, bet ir pavyzdingas jų nubalinimas kiekvieną pavasarį.
Žemėlapiai savarankiškam pasivaikščiojimui – parodoje „Krasnucha. Rajonas, kurio nėra?“.
Paroda veikia ketvirtadieniais–penktadieniais 15–19 val., šeštadieniais–sekmadieniais 11–19 val.
Prie parodos „Krasnucha. Rajonas, kurio nėra?“ kūrimo prisidėjo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, žmonių su regos negalia bendruomenė, tad šią parodą galima patirti įvairiomis juslėmis, ne tik išvysti, bet ir paliesti ar išgirsti. Nemaža dalis parodoje pristatomų eksponatų yra liečiami, be to, parodai sukurtas audio gidas su garsiniu vaizdavimu, pritaikytas žmonėms su regos negalia.
