Kviečia keliauti Vilniaus spaustuvių maršrutu

Pranciškus Skorina. Graviūra iš „Būties“ knygos, fragmentas. Praha 1519 m. „wikipedia.org“ nuotr.

Gegužės 7 d. sukanka 120 metų, kai Lietuvoje buvo panaikintas lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas. Platforma „Neakivaizdinis Vilnius“, parengusi naują teminį maršrutą „Baltos lankos, juodos avys. Istorinės Vilniaus spaustuvės“, kviečia ieškoti vietų, kur kadaise veikė senosios Vilniaus spaustuvės.

Spaustuvių istorija Vilniuje siekia XVI a., pirmąją spaustuvę mieste 1522 m. įkūrė Pranciškus Skorina. Knygų spausdinimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) pradininkas spaustuvės idėją atsivežė iš Prahos, kur tokią įkūrė 1517-aisiais, remiamas turtingų miestelėnų.

Tarp 1519 ir 1521 m. P. Skorina apsigyveno Vilniuje, atsigabeno čia spaustuvės reikmenis, popieriaus atsargų ir „garbingojo vyro Jokūbo Babičiaus, šauniojo ir didžiojo Vilniaus miesto vyriausiojo burmistro, namuose“ (manoma, kad jie stovėjo Didžiosios ir Stiklių gatvių sankirtoje) įkūrė pirmąją Rytų ir Šiaurės Europoje spaustuvę.

Joje P. Skorina parengė ir išleido pirmąją knygą LDK, psalmių ir įvairių didaktinių pamokymų rinkinį „Mažoji kelionių knygelė“ („Malaja podorožnaja knižica“), o vėliau – „Apaštalą“ („Apostol“, 1525), kurią sudarė apaštalų laiškai iš Naujojo Testamento.

Maskvoje spauda atsirado trimis dešimtmečiaus vėliau, apie 1552-uosius, Rygoje – 1588, Kijeve – 1580, Taline – 1635, Minske – 1790 metais.

Pasak platformos „Neakivaizdinis Vilnius“ kūrėjų, Vilniuje XVI a. pabaigoje veikė apie 10 spaustuvių ir buvo spausdinama tiek knygų, kiek likusioje Lietuvos ir Lenkijos teritorijoje, lietuvių, lotynų, rusėnų, lenkų, baltarusių, graikų, ispanų, italų, vokiečių ir kitomis kalbomis. Vilniuje, įvairių religinių institucijų susitelkimo centre, klestėjo bažnytinės ir vienuolynų spaustuvės. Katalikai, stačiatikiai, protestantai, vėliau ir judaizmo išpažinėjai konkuravo, leisdami knygas.

Tai irgi turėjo įtakos poligrafijos raidai. Kelis kartus keitėsi valstybės struktūra, miestą niokojo gaisrai, siautė maras, karai, okupacijos, spaudos draudimas. Tačiau XIX a. pab.–XX a. pr. kova dėl spaudos lotyniškaisiais rašmenimis išjudino sąmoningąją lietuvių dalį ir prikėlė tautą visuomeniniam kultūriniam gyvenimui.

Sigita Bertulienė, Vilniaus miesto savivaldybės vyriausioji kalbos tvarkytoja, spaustuvių istorijai įprasminti sudarė 5 km ilgio maršrutą su 11 stotelių, primenančių kultūros, religijos istoriją bei to meto visuomeninius procesus. Ji atkreipia dėmesį, kad keliaujantieji maršrutu pamatys tik vietas, kur veikė senosios spaustuvės – iki mūsų dienų jos neišliko. Įveikus maršrutą siūloma užsukti į Energetikos ir technikos muziejų, kur eksponuojamas atkurtas P. Skorinos naudotas presas.

Nemokamą maršrutą „Baltos lankos, juodos avys. Istorinės Vilniaus spaustuvės“ savarankiškam pasivaikščiojimui galima rasti ČIA.

Pati S. Bertulienė maršrutą pristatys gegužės 11 d. 11 val. (registracija čia) ir 14 val. (registracija čia).

Tyrinėti Vilnių kalbos keliais galima ir žygiuojant kitais ,,Neakivaizdinio Vilniaus maršrutais”: „Poetinės Vilniaus plytos“, „Literatūrinis Vilnius“, „Kalbos keliu“, „Vilniaus geto knygnešiai“, „Česlovo Milošo Vilnius“, „Vilniaus pokeris“.