„Club Zero“ – fantastika ar realybė

J. Hausner nuolat pabrėžia, kad labiausiai ją domina žmogiškasis elgesys, nes kiekvienas mūsų esame paslaptis – kiekvienas turi ir šviesiąsias, ir tamsiąsias puses, gali pasielgti gana paradoksaliai ir nelogiškai. Dviprasmybė ar paradoksalumas jos kine gali pasireikšti kuo įvairiausiai: siaubo filmai bus be ais?kaus gre?sme?s s?altinio, stebuklas gali būti ne tik gėrio šaltinis, niekuo iš aplinkos neišsiskirianti paauglė gali tapti šaltakrauje žudike, o privati mokykla, kur, regis, moksleiviai turėtų jaustis apsaugoti nuo išorinio pasaulio – radikalizacijos erdve.

Režisierei įdomu detaliai analizuoti pamatinių socialinių institucijų krizes: santuokos, šeimos, vartotojiškos kultūros, kalbėti apie susvetimėjimą ir vienatvę, darboholizmą. Visa tai – šiuolaikinio pasaulio ligos, tad ne veltui priešpaskutiniame jos filme „Stebuklingoji gėlelė“ mokslininkė dirba kurdama šių dienų paklausiausią vaistą – antidepresantą. 

Anot Hausner, kiekviena visuomene? susiku?rusi taisykles, kad gale?tų gyventi kartu, tac?iau is? tiesu? kiekvienas gyvena savame pasaulyje.

Z karta ir jos realybė(s)

Ši karta dar vadinama skaitmenine, nė neįsivaizduojančia, ką reiškia gyventi be interneto ir išmaniųjų technologijų. Anot psichologų, tai vienišiausia ir pesimistiškiausia karta žmonijos istorijoje. 

Vienas iš spėjimų, kodėl taip yra, – socialinės medijos, kuriose šiuolaikinis jaunimas praleidžia kone visą laiką, save lygina su nepasiekiamais idealais, tapatinasi net su keliomis internetinėmis realybėmis, o kur dar nepamatuoti lūkesčiai iš „teisingos“ visuomenės: aukščiausi balai ugdymo įstaigose, suprojektuota ateitis geriausiuose universitetuose, prestižinis darbas, kopimas karjeros laiptais, žodžiu, visas gyvenimas turi įkūnyti tobulą projektą. Nuolatinis galvojimas, kad privaloma būti ypatingu – nežmoniškas spaudimas jaunam asmeniui.

„Club Zero“ filmo centre – nusivylęs jaunimas, praradęs tikėjimą dabartine situacija, o tai yra puiki terpė plisti radikalioms ir pavojingoms idėjoms. Tėvams nuolat dirbant, nerodant vaikams dėmesio ir manant, kad už juos tai padarys mokykla, palaipsniui formuojasi nepasitenkinimo viskuo kultūra. 

Šia padėtimi pasinaudoja mokytoja Novak, kurios vaidmenį puikiai atliko Mia Wasikowska. Tačiau Jessicai Hausner svarbiausia ne pats nevalgymo kultas, o tai, kodėl jaunimas jį renkasi: ką jie jaučia, kokios to priežastys.

Tiesa, kad Z karta jaučiasi įpareigota pagerinti pasaulį, jie turi kažkuo tikėti, trokšta dėmesio, nes nori jaustis reikšmingi ir didesnių pokyčių dalimi. Tačiau atsisakymas valgyti yra paaugliško maišto išraiška, tėvų baudimas.

Hausner teigia, kad „Club Zero“ nėra realybės atkartojimas, o jos apmąstymas, tačiau ar tikrai? Galbūt refleksiją ir realybę skiria tik vienas žingsnis?

Austrijoje planuojama šį filmą rodyti ne tik kino teatruose, bet ir mokyklose.