Į ekranus trumpam sugrįžta „Skardinis būgnelis“

Vokiečių režisieriaus Volkerio Schlöndorffo sukurtą filmą rugpjūčio 14, 21 ir 28 d. Kino klasikos vakarų cikle pristatys „Skalvijos“ kino centras Vilniuje.

Knygoje (lietuvių kalba 2016 m. romaną išleido Lietuvos rašytojų sąjunga, išvertė Teodoras Četrauskas) ir filme pasakojama apie trimetį Oskarą, 1924 m. laisvajame Dancige gimusį stebuklingą vaiką. Praėjus vos kelioms minutėms po gimimo jis ėmė suprasti suaugusiųjų žodžius, o sulaukęs trejų nusprendė nebeaugti, nors protu pranoko bet kurį suaugusįjį. 

Per savo neįtikėtiną gyvenimą Oskariukas įvykdė daug kraupių nusikaltimų bei nuostabiausių stebuklų, kosėjo bažnyčiose ir stebėjo skruzdėles, rado Vakarus ir prarado Rytus. Ir vis nesiliovė mušęs būgno. Jis niekada nieko nesigailėjo ir mokėjo taip garsiai suspigti, kad nuo garso sutrupėdavo langai. Naciams ateinant į valdžią, berniukas mušė būgną, tai buvo jo protestas prieš pasaulyje vykstantį farsą ir kvietimas atsibusti.

Kūrinio veiksmas rutuliojasi prieš Antrąjį pasaulinį karą Dancige (dabar Gdanskas), G. Grasso gimtajame mieste. Kituose G. Grasso romanuose – „Katė ir pelė“ ir „Šuns metai“ – taip pat pasakojama apie Dancigą panašiu laiku. Visi „Dancigo trilogijos“ romanai išversti į lietuvių kalbą. 

Teko įkalbėti

Debiutinį ir žinomiausią G. Grasso kūrinį dėl jo kompleksiškumo ekranizuoti atsisakė garsieji Andrzejus Wajda ir Romanas Polanskis. Iš karto nesutiko ir vokiečių režisierius V. Schlöndorffas. Galiausiai pasikvietęs scenaristą Jeaną-Claude’ą Carri?re’ą, dirbusį su Luisu Bunueliu, jis nepabijojo pažiūrėti į savo gimtąją Vokietiją iš šalies. 

Pasak „Skalvijos“ pranešimo, „Skardinio būgnelio“ ekranizacija pasirodė praėjus 20 metų nuo knygos pasirodymo ir 14 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Režisieriaus pastangos atsipirko – nors kontroversijos nebuvo išvengta, filmas komerciškai buvo sėkmingas.

Apskritai V. Schlöndorffas nesibaimino perkelti žinomus literatūros kūrinius į kino formatą, dažnai scenarijus rašė pagal apysakas (pavyzdžiui, su žmona Margarethe von Trotta rašė scenarijų filmui „Prarasta Katarinos Blum garbė“ (1975, pagal Heinricho  Bölio apysaką), netgi ėmėsi Marcelio Prousto epopėjos „Prarasto laiko beieškant“ ekranizacijos (filmas „Svano meilė“, 1984).

Unikalus balsas kine

V. Schlöndorffas, kaip ir kiti didieji jo kartos režisieriai, – Werneris Herzogas, Wimas Wendersas ar Raineris Werneris Fassbinderis, priskiriamas Naujojo vokiečių kino bangai. Šių autorių darbuose atsispindėjo savito stiliaus paieškos ir pokario problemos, iki kol 1980 m. judėjimas išsikvėpė. 

Pats V. Schlöndorffas nevengė pabrėžti savo kritiškos, nepriklausomos pozicijos net ir Naujojo vokiečių kino atžvilgiu.

Kinu režisierius susidomėjo Sorbonos universitete pradėjęs studijuoti politikos mokslus ir ekonomiką. Pasakojama, kad triskart per dieną jis apsilankydavo Prancūzų sinematekoje. Ten susipažino su prancūzu Alainu Resnais ir tapo jo asistentu filmuojant romantinę dramą „Praėjusiais metais Marienbade“ (1961). Kritikai Schlöndorffą pastebėjo po to, kai jis sukūrė filmą „Jaunasis Terlesas“ (1966), kuris Kanuose buvo apdovanotas FIPRESCI prizu.

Rugpjūčio 7, 14 d. „Skardinį būgnelį“ pristatys semiotikas, kino kritikas Dmitrijus Gluščevskis, rugpjūčio 28 d. – kino kritikas Vladas Rožėnas.

Parengta pagal „Skalvijos“ pranešimą.