Apie „ArtVilnius‘20“ geriausią jaunąją menininkę: klijuojant skruzdėdą

R. Spelskytės-Liberienės ekspozicija meno mugėje „ArtVilnius‘20“. „ArtVilniaus“ nuotr.

„ArtVilnius ’20“ išrinko Rūtą Spelskytę-Liberienę geriausia jaunąja menininke. Spėju, kad daugeliui skaitytojų ji negirdėta. Tačiau meno pasaulyje ji jau gerai pažįstama.

Pirmiausia – kaip grafikė, kuri prieš keliaudama į Monblaną sausa adata išraižo jo atvaizdą – kad kalną „mokėtų atmintinai“. O tėvui ruošiantis kopti į Everestą, ji kelis mėnesius fiksuoja vaizdus, kuriuos kamera transliuoja kalno papėdėje – esą jis „nepasiduoda nuotraukoms“. Paskui R. Spelskytės-Liberienės kūryba nutolsta nuo tradicinių išraiškų. Kūriniai – tai tarsi jos išsigalvotų ekspedicijų radiniai, kurie kaupiasi į keistas kolekcijas. Kurį laiką ji ieškojo miškų gaisrų stebėjimo bokštelių, lipo į juos tiesiog „pažiūrėti“, braižė jų žemėlapį, kad suprastų senovinės komunikacijos sistemą. Tada ji ėmė tyrinėti karus kaip didžiausius nesusikalbėjimus, visur rasdama ištrintų jų pėdsakų.

Panorusi išmesti siaubingus istorijos faktus iš galvos, ji ėmė kataloguoti debesis ir dūmus, ieškojo praeityje išgyventos traukinio katastrofos pėdsakų, prisiminė savo patirtį filmuojantis Algimanto Puipos filme „Vilko dantų karoliai“, net mokėsi skraidyti lėktuvu. Ilgainiui Rūta ėmė auginti sodus, kurių nematė, tyrinėti mišką, kuriame bombų išmuštose duobėse susikaupia balos.