Dokumentikos festivalyje – 9,5 val. trukmės filmas apie holokaustą

Rugsėjo 23 d., minint Lietuvos žydų genocido dieną, Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) siūlo pažintį su Claude‘o Lanzmanno filmu „Šoa“ („Shoah“, 1985), vadinamu garsiausiu ir ryškiausiu dokumentiniu filmu apie holokaustą. „Šoa“ pelnė gausybę festivalių ir kino kritikų gildijų apdovanojimų, o įtakingo kino leidinio „Sight & Sound“ apklausoje paskelbtas geriausiu dokumentiniu filmu po „Žmogaus su kino kamera“ (Dziga Vertovas, 1929).

„Šoa“ įėjo į kino istoriją kaip vienas svarbiausių ir unikaliausių filmų, ne tik dėl sudėtingos temos, bet ir dėl meninių sprendimų, pasirinktos kino formos. Apie holokaustą filme žvelgiama iš įvairių perspektyvų – C. Lanzmannas kalbina ne tik jo aukas, bet ir stebėtojus, liudininkus, taip pat žmones, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių tapo kankintojais ir budeliais. „Taip režisierius priartėja prie to, kas yra sunkiai suvokiama ir dar sunkiau atvaizduojama“, – sako Vilma Levickaitė, „Skalvijos“ kino centro vadovė, VDFF programos sudarytoja.

Anot garsaus kino kritiko Rogerio Eberto, C. Lanzmanno „Šoa“ nėra vienas iš daugybės bandymų atkurti ir rekonstruoti praeities įvykius. Filme nenaudojama archyvinė medžiaga, nėra senų nuotraukų, nėra mirusiųjų kūnų. „Šoa“ – tai ne dokumentika, ne žurnalistika, ne propaganda, ne politika. „Šoa“ – tai liudijimo aktas“, – rašė kino kritikas.

Trukmė – beveik 10 valandų

Šiemet „Šoa“ buvo suskaitmenintas ir perkeltas į šiuolaikinį kino formatą. Beveik 12 m. kurtas filmas trunka 9,5 val., taigi jo peržiūrą sudaro 4 atskiri seansai.

Pasak festivalio rengėjų, filmą galima žiūrėti ir ne nuo pradžių, dalimis, nes nuoseklaus naratyvo jis neturi. Jo dalis žymi skirtingos įvykių vietos: Chelmno vietovė, kur veikė žydų naikinimo dujų kameros, mirties stovyklos Treblinkoje ir Aušvice, Varšuvos getas.