Žaliojo tilto skulptūros – istorijos naikinimas ar sovietmečio ženklų atsisakymas

Techninė skulptūrų būklė vertinta ne sykį, ekspertų išvados kaskart buvo tos pačios: jos kelia pavojų aplinkai. Paskutinį kartą, šių metų kovą, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (VTPSI) prie Aplinkos ministerijos specialistai apžiūrėję skulptūras padarė išvadą, jog jos nesaugios ir gali kelti grėsmę aplinkiniams, nes yra stipriai surūdijusios, suvirinimo siūlės ištrupėjusios, figūrų dalys atitrūkusios viena nuo kitos.

Nukelti, ne nugriauti

„Todėl dabar jas reikia nukelti, pabrėžiu, ne nugriauti, o nukelti“, – sako dr. Romas Pakalnis. Anot jo, rugpjūtį naujoji Nekilnojamojo turto paveldo vertinimo taryba (NTPVT) dar kartą spręs dėl teisinės apsaugos skulptūroms reikalingumo ar nereikalingumo, mat iš Kultūros paminklų registro jos nėra išbrauktos.

Kultūros paveldo departamentas (KPD) šių metų pradžioje išplatino dokumentą, kuriame teigiama, jog „Žaliasis tiltas su skulptūromis ir kitomis dalimis yra vientisas sovietų okupacijos laikmečio objektas, kuriame vaizduojami kultūros ministro įsakymu apibrėžti ženklai, todėl galimas sprendimas dėl teisinės apsaugos reikalingumo yra vienas – teisinė apsauga nereikalinga“. Priimdamas tokį sprendimą, KPD rėmėsi kultūros ministro Šarūno Biručio 2014 m. pasirašytu įsakymu, nurodančiu sprendžiant dėl objektų teisinės apsaugos nevertinti tokių, kuriuose esama sovietinių ar nacistinių simbolių.

Tačiau senoji Vertinimo taryba, šių metų sausį balsavusi dėl skulptūrų teisinės apsaugos, iš Kultūros paminklų registro jų neišbraukė. Vienintelis už skulptūrų teisinės apsaugos panaikinimą balsavęs dr. Pakalnis, tuometinis Vertinimo tarybos pirmininkas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, atsistatydino iš pareigų.

VŽ primena, jog prieš teisinės apsaugos panaikinimą balsavo architektai Nijolė Kazakevičiūtė, Vincas Brezgys, menotyrininkės dr. Marija Drėmaitė, dr. Dalia Klajumienė ir dr. Nijolė Tumėnienė, archeologas dr. Gintautas Rackevičius, istorikas dr. Gintautas Sliesoriūnas. Posėdyje nedalyvavo du tarybos nariai – istorikas dr. Šarūnas Liekis ir architektė Giedrė Filipavičienė.

Už Žaliojo tilto skulptūrų išsaugojimą pasisako ir Gražina Drėmaitė, Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė.

Kur jas dėsime

Pasak dr. Pakalnio, jeigu skulptūros bus paliktos Kultūros vertybių registre, jas teks restauruoti. Tačiau vėlgi, – ar tikrai reikia restauruoti valstybės lėšomis, gal būt tam galima panaudoti privačius pinigus.

„Jeigu restauruosime, neišvengiamai kils klausimas – kur jas vėliau padėti? Aš esu už tai, kad viešojoje erdvėje jos nebebūtų eksponuojamos, bet yra Vertinimo taryba, o joje – dešimt narių“, – kalba dr. Pakalnis. Svarstydamas, ar reikia vėliau skulptūras eksponuoti, jis sako, jog variantų gali būti visokių, gal būt, jas norės įsigyti koks nors muziejus.

VŽ siūlymą paskelbti aukcioną skulptūroms įsigyti pašnekovas priima su šypsena: „Geras variantas, bet reikia parduoti iš karto visas keturias, kaip komplektą. Čia kaip rožinis, – jeigu išskirstysi į rutuliukus, jis nebebus rožinis“.

Apie meninę vertę

Dr. Pakalnio nuomone, garsieji mūsų menininkai, pokariu likę sovietmečio Lietuvoje, nebūtinai kūrė laisva valia.

„Vieni menininkai 1944 m. pasitraukė su frontu į Vakarus, tokių buvo dauguma. Kiti liko ir, žinoma, galėjo atsisakyti kurti šituos darbus, bet greičiausiai būtų išvežti į Sibirą. Taip, jie pasirinko šitą kelią, jie kūrė būdami nelaisvi. O prievarta sukurti kūriniai vargiai galėtų būti objektai, kuriems reikia teisinės apsaugos“, – svarsto dr. Pakalnis.

Žaliojo tilto skulptūros buvo pastatytos 1952 m., atskiras jų grupes sukūrė garsūs Lietuvos skulptoriai: Petras Vaivada ir Bernardas Bučas – skulptūrinę grupę „Žemės ūkis“. Juozas Mikėnas ir Juozas Kėdainis – „Mokslo jaunimas“, Bronius Vyšniauskas ir Napoleonas Petrulis – „Pramonė ir statyba“, Bronius Pundzius – „Taikos sargyboje“. Tačiau Lietuvos skulptūros mokyklos kūrėjų vardai neišgelbėjo jų kūrinių nuo svarstymų apie meninę skulptūrų vertę.

Menotyrininkė, fotografijos ir dailės kritikė bei parodų kuratorė, doc. dr. Agnė Narušytė, paprašyta išsakyti savo poziciją, pirmiausia pritaria dr. Pakalniui, sakydama, jog plika akimi matyti, kad skulptūrų fizinė būklė yra apverktina, ir jos tapo pavojingos praeiviams.

„Mano pozicija šių skulptūrų atžvilgiu yra... ambivalentiška. Viena vertus, kaip gyvenusi sovietmečiu ir nekentusi jų atributų, aš visiškai nenoriu jų matyti. Visa širdimi buvau už visa ko sovietiško pašalinimą iš mūsų kultūros ir gyvenimo, o tos skulptūros atstovauja sovietmečiui kaip simboliai, kaip to laiko reliktai. Jos vaizduoja sovietinius dalykus: armijos išvaduotojos kareiviai, darbininkas ir kolūkietė, kūjis ir pjautuvas, – tai visiškai ideologiniai dalykai, ir stovi jos ne kokiame Grūto parke, ar šiaip parke, o miesto centre.

Tiesą sakant, visa sovietucha man atrodė bjauri, ir tos skulptūros atrodė bjauriai. Toks yra mano asmeninis santykis su sovietiniu paveldu, tiksliau, – su ta jo dalimi, kuri skleidžia ideologiją ir ją simbolizuoja. Tačiau yra ir kita pusė. Didelei jaunimo daliai, tiems, kurie negyveno sovietmečiu, atrodo, kad tuos simbolius verta saugoti, kad gražu ir įdomu turėti tokių ženklų iš praeities ir užmojį nukeldinti nuo tilto skulptūras jie vadina istorijos naikinimu“, – kalba doc. dr. Narušytė. Vėlgi, priduria ji, kokiai Anglijai nereikia naikinti istorijos, – anglai patys statė savo paminklus, nes nebuvo okupuoti, ir tai yra jų istorija.

„O šitos skulptūros yra mums primestos istorijos dalis. Čia ir yra kolizija – ar mes tą primestą istoriją norim pasilaikyti, nuolatos matyti jos simbolius, ar nenorim?“, – svarsto pašnekovė. Anot jos, mūsų noras kuo greičiau reaguoti, bent jau skulptūrų nuėmimu, į tai, kas vyksta Rusijos agresijos akivaizdoje, jaunimui atrodo politizuotas, skubotas. Įsiklausydama į tokią jaunimo nuomonę, ji sakytų, jog reiktų neskubėti, bet vėlgi, turint galvoje skulptūrų būklę vertinusių ekspertų išvadas, šitą klausimą reikia spręsti kuo greičiau, – juk negali stovėti objektai, grasindami užgriūti ant žmonių ar automobilių, kol diskutuojama, ką su jais daryti.

„Mano galva, sprendimas skulptūras dabar nukelti ir tuomet apsvarstyti, ką su jomis daryti, yra teisingas. Kita vertus, kai jas nuimsim ir pamatysim, kaip tiltas atrodo be jų, gal paaiškės, kad čia tik mūsų pripratimo reikalas, prisirišimas prie vaizdo ir be sovietinių simbolių tiltas išties daug gražesnis. Manau, reikia laiko, – jas nuėmus pažiūrėti, ar tikrai reikia grąžinti.

Kita vertus, visiškai pritariu ir tiems, kurie sako, kad jeigu būtų nutarta ant tilto pastatyti kažką naujo, tai su dabartiniu mūsų mąstymu galime turėti kažką... siaubingo. Ir ne todėl, kad menininkai negali sukurti kažko naujo, jie gali, bet valdžia ir visokios komisijos išrinktų ką nors nepaprastai šlykštaus meniniu požiūriu, ir pastatytų. Tada jau geriau tos skulptūros“, – kalba doc. dr. Narušytė.

Politizuojamas reikalas

Viešojoje erdvėje nuolat girdėti nuogąstavimų, jog nukėlus skulptūras nuo Žaliojo tilto, tuo pasinaudos Rusijos propaganda, sukeldama įtampų, kaip atsitiko Estijoje 2007-aisiais demontavus paminklą nežinomam kariui.

„Iš tikrųjų, – sutinka dr. Pakalnis, – tai per daug politizuotas dalykas, visi bijo savo šešėlio. Pateikus pasiūlymą, kad šioms skulptūroms nebereikia teisinės apsaugos, iš Vertinimo tarybos aš vienintelis balsavau už jį. Tam turiu kelis argumentus, turiu asmeninių prisiminimų, ir man gana šito prievarta pagimdyto meno.“

Yra paminklosaugininkų, „skulptūrų klausimu“ užsimojusių surengti tarptautinę konferenciją, – gal būt ji sudėliotų viską į savo vietas. „Baikit kliedesius. Tai mūsų visuomenės galvose reikia išspręsti tuos klausimus, ir tie, kam pavesta tai daryti, turi pasakyti savo nuomonę. Manau, kad tą nuomonę rugpjūtį pasakys Vertinimo taryba“, – kalba dr. Pakalnis.