Kovo 11-osios Lietuva – ne vienos dienos ir ne metų stebuklas

Vienybės ir solidarumo su Ukraina akcija „Laisvė šviečia“. 2022 kovo 11 d. Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

„Likimas, šalia viena kitos sustumdamas dvi mums labai svarbias Lietuvos Nepriklausomybės datas, tarsi pasirūpino, kad būtų aiškesnis jų genetinis ryšys. Viena jų, išmėginta, darbais ir veiksmais patvirtinta, jau yra istorinė, jos reikšmė visuotinai suvokiama, ja remiamasi kaip pagrindiniu mūsų valstybingumo teisiniu šaltiniu. Kita – vos metų, atrodžiusi pagreitinta, neišnešiota, panašiai kaip kažkada vasario 16-oji. Ji jau pradeda būti savarankiška švente, bet dar nešventa“, – 1991 m. pirmajame laisvos Lietuvos savaitraštyje „Atgimimas“ apie Kovo 11-ąją rašė poetas Marcelijus Martinaitis (1936–2013).

Gal fenomenas, bet Kovo 11-oji išties kartais vis dar suvokiama kaip „ta kita“ šventė po Vasario 16-osios: regis, ir ne taip iškiliai švenčiama, bent jau Vilniuje, – padedant gėlių prie istoriškai bereikšmio paminklo „Žinia“ Nepriklausomybės aikštėje, be šventinių laužų, o „kažkur ant Stalo kalno“ sugiedant Tautinę giesmę.

Gal todėl, kad, kaip tame pačiame tekste rašė M. Martinaitis, „Kovo 11-osios darbai dar nebaigti. Tai tebėra vyksmas, mūsų pačių nervai, protas ir kraujas. Istorija tarsi kuriama atgal, atbuliniu laiku patvirtinamas veiksmų ir aktų teisingumas bei teisėtumas, vieni jų apauga įvykiais, prasmėmis, o kiti, kad ir svarbūs, sunyksta, miršta, keičia savo reikšmes“.