Valdovų rūmų muziejuje – „Gedimino laidotuvės“
Įspūdingo dydžio, 150 kg sveriantį paveikslą Vilniaus 700 metų paminėjimo proga Lietuvai paskolino Krokuvos nacionalinis muziejus.
Kilęs iš Vilniaus
Dailininkas Kazimieras Alchimavičius gimė 1840 m. Dambravoje (dabartinėje Baltarusijos teritorijoje), bajorų šeimoje. Vaikystę ir jaunystę praleido Vilniuje, čia baigė gimnaziją, o prasidėjus 1863–1864 m. sukilimui, kaip nemaža dalis kitų to meto bajorų bei inteligentų, stojo kovoti su Rusijos okupacija. Numalšinus sukilimą buvo ištremtas į Rusijos gilumą.
Po šešerių tremties metų išvyko į Varšuvą, ten mokėsi garsaus to meto dailininko Wojciecho Gersono studijoje, vėliau – Miuncheno dailės akademijoje. 1876–1878 m. gyveno Prancūzijoje, nuo 1878-ųjų – Varšuvoje. 1880 m. čia atidarė tapybos studiją, nuo 1890 m. dėstė piešimą Bronislawos Poswikowos tapybos ir skulptūros mokykloje. Dalyvavo parodose Lenkijoje, Vilniuje (1888), Paryžiuje, Vienoje, Odesoje, Miunchene.
Mirė dailininkas 1916 m. gruodžio 31 d. Varšuvoje, palaidotas Povonzkų kapinėse.
Pasak dailės istorikų, K. Alchimavičius tapė monumentalias neoromantines kompozicijas Lietuvos istorijos ir mitologijos temomis, Vilniaus apylinkių, Tatrų ir Pieninų kalnų peizažus, sukūrė paveikslų 1863 m. sukilimo ir tremties temomis, paveikslų ir sieninės tapybos kompozicijų bažnyčioms.
Labiausiai jį išgarsino didelio formato paveikslai, vaizduojantys Lietuvos senovę, pagonybės laikų istoriją ir mitologiją („Milda“, „Gedimino laidotuvės“, „Lizdeika su dukterimi Pajauta ant Perkūno šventyklos griuvėsių“, „Margirio mirtis“ ir kt.), dėl to dažnai vadinamas „tapybos Adomu Mickevičiumi“.
Monumentali drobė „Gedimino laidotuvės“, paties dailininko padovanota anuomet besikūrusiam Krokuvos nacionaliniam muziejui, neretai laikoma vienu brandžiausių K. Alchimavičiaus darbų.
1888 m. Sankt Peterburge paveikslas buvo apdovanotas I premija, po metų Paryžiuje – bronzos medaliu, darbas buvo publikuojamas tarpukario Lietuvos leidiniuose.
Paveikslas kaip knyga
Dailės istorikų spėjimu, paveiksle vaizduojama Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laidotuvių procesija tikriausiai keliauja iš Veliuonos apylinkių per Trakus į Vilnių, nes ilgai manyta, kad didysis kunigaikštis apie 1341 m. žuvo per susirėmimą su Vokiečių ordinu netoli Veliuonos, o palaidotas – Vilniuje.
Tai, kad grįžtama iš mūšio lauko, rodo procesijoje žygiuojantys lietuvių kariai, kurie vedasi šarvuotus vokiečių riterius – belaisvius. Procesijos priekyje eina du muzikantai ir krivis, pranešantys apie valdovo mirtį, vaizduojami valdovo sūnūs, daug kitų detalių.
Kaip rašoma Valdovų rūmų muziejaus pranešime spaudai, tikroji Gedimino palaidojimo vieta iki šiol nėra atrasta. Remiantis XIV a. istoriniais šaltiniais, didysis kunigaikštis galbūt buvo sudegintas medinių, tikėtina, pušų ar eglių, rąstų narve. Kitos legendos byloja, kad valdovas galėjo būti palaidotas dabartinio Vilniaus Kalnų parko teritorijoje, ant Gedimino kapo kalno.
Paveikslo tolumoje matoma Trakų pilis rodo, kad Vilnius, pagrindinė didžiojo kunigaikščio rezidencija ir, tikriausiai, valdovo amžinojo poilsio vieta, jau nebetoli... Parodos kuratorė Gabija Tubelevičiūtė atrakino paveiksle užkoduotas paslaptis, pavyzdžiui, net ir tai, kad kūrinyje vaizduojamos pušys nurodo smurtinę valdovo mirtį.
Valdovų rūmų muziejus, kviesdamas prisiminti ir giliau pažvelgti į Gedimino laikų Vilnių, valdovų gyvenimą ir laidojimo tradicijas, susipažinti su drobėse užfiksuotais istoriniais pasakojimais, parengė renginių ciklą, jo programa skelbiama čia.
Paveikslas Valdovų rūmuose bus eksponuojamas iki 2024 m. sausio 14 d.
