Paroda: atgal į sovietmečio kasdienybę

Parodos lankytojų laukia akistata su sovietine tikrove, kuri, tikisi jos rengėjai, padės suvokti, ką iš ano laikmečio perkeliame į savo gyvenseną šiandien ir ko vertėtų atsikratyti, o sykiu – tapti atsparesniems kaip visuomenei ir ugdyti kritinį mąstymą. 

Dr. Rūta Kačkutė, LNM vadovė, sako, jog „kalbėti apie spąstus, kuriuose gyvenome beveik pusę amžiaus, bandyti juos dekonstruoti būtina, nes pastarųjų metų įvykiai rodo, jog ne visi toje sistemoje gyvenę žmonės sugebėjo iš jų ištrūkti. Sovietų Sąjunga sugriuvo, bet Rusijos visuomenėje tie patys procesai nesustojo. Pragaištingi to rezultatai yra akivaizdūs, kaip akivaizdus yra bandymas šiuos spąstus vėl eksportuoti į kitas šalis“. 

Parodą rengęs LNM ir Lietuvos istorijos instituto kuratorių kolektyvas – menotyrininkas Ernestas Parulskis, istorikai doc. dr. Aurimas Švedas ir dr. Valdemaras Klumbys, literatūrologė prof. dr. Dalia Satkauskytė – Lietuvos sovietmečio istoriją pasirinko atskleisti per kasdienybės prizmę, kuri leistų lankytojams susitelkti į labiausiai ir tiesiogiai žmones veikusį sovietinės tikrovės lygmenį. 

Sovietmetį patyrę lankytojai parodoje turės progos paanalizuoti savo jausmus ir išgyvenimus, o jaunesnieji, šio laikotarpio jau nematę, – pabandyti įsivaizduoti sąlygas, kuriomis gyveno jų tėvai ir seneliai. 

„Didelei Lietuvos visuomenės daliai sovietmetis yra erdvėlaikis, kuriame vyko egzistenciškai svarbūs dalykai: žmonės rinkosi profesijas, studijavo universitetuose, kūrė šeimas ir augino vaikus, užsiėmė kūryba. Tačiau sovietmečio epocha tolsta nuo mūsų ne tik chronologiniu, bet ir emociniu atžvilgiu. Slenksčiu tarp dabarties ir praeitimi virstančio sovietmečio tapo 90-ųjų epocha. Todėl sovietmetis Nepriklausomybės epochoje virsta „svetima šalimi“, kuri dažnam jos tyrinėtojui ir epochų sandūroje gimusiems žmonėms jau atsiveria ne kaip išgyventa, todėl suprantama, bet kaip esmiškai kitokia, todėl stebinanti, gluminanti, šiurpinanti, o kartais ir kelianti juoką realybė“, – LNM pranešime cituojamas istorikas doc. dr. Aurimas Švedas.

Spąstai

Pasak parodos rengėjų, tokį jos pavadinimą kuratoriai pasirinko neatsitiktinai: šiuo laikotarpiu gyvenusiems žmonėms teko išmokti įvairių (iš)gyvenimo strategijų ir taktikų atsargiai judant po egzistencinių spąstų teritoriją bei jų perimetru. Tai pasakojimas apie „mažojo žmogaus“ kasdienius bandymus išgyventi, mąstyti, bendrauti, užsiimti įvairiopa gyvenimo formų kūryba, nepaisant visur išplitusių būties ir buities pelėsių.

Anot istoriko dr. Valdemaro Klumbio, esama ir daugiau parodos pavadinimo interpretavimo galimybių, leidžiančių kalbėti apie žodžio „spąstai“ daugiareikšmiškumą: „Sovietmečio epocha, virtusi istorijos mokslo objektu, veikia kaip intelektualiniai spąstai: čia tiek daug neaiškių, nevienareikšmių, kontroversiškų temų, jog dažnu atveju tyrinėtojas jaučiasi bejėgis, kai jam reikia pasakyti, ką jis mato: balta ar juoda, todėl labai dažnai tenka rinktis kitokią spalvą, ir nebūtinai pilką. O viešoji opinija dažniausiai reikalauja juoda–balta paletėje išsitenkančių atsakymų.“ 

Sovietinė epocha de jure baigėsi 1990 m. kovo 11 dieną, tačiau okupacijos de facto finalinio etapo baigtį galima fiksuoti 1993 m. rugpjūčio 31 dieną 23 val. 45 min., kai Lietuvą paliko paskutiniai čia dislokuotos Rusijos kariuomenės junginiai. 

Visgi parodos kūrėjai kelia klausimą, o kada sovietiniuose spąstuose vykdytas eksperimentas baigėsi politikos, ekonomikos, kultūros, kasdienybės, mentaliteto ir kitose srityse. Ar homo sovieticus iš tiesų virto praeitimi?

Atsakymus į šį ir daugelį kitų klausimų galima atrasti vaikštant po buvusios areštinės kameras, kurių kiekvienoje pasakojama apie sovietinę realybę kūrusius mechanizmus, ideologiją ir ritualus, ekonomiką ir darbą, uždarbį ir nepriteklių, stygių ir madą, istorijos virsmą propaganda, melą ir valingą užmarštį. 

Buvusioje areštinėje, LNM padalinyje, pirmoji paroda „Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“ buvo surengta 2019 m. rudenį. Paskiau areštinė uždaryta ir dabar vėl atverta po kelių metų pertraukos. Iki 2019 m. rudens visuomenei buvęs uždaras pastatas, kelis amžius skirtingiems didikams priklausęs dvaras, XIX a. pradžioje buvo nusavintas Rusijos valdžios. Čia įkurtos kareivinės, o po 1831–1832 metų sukilimo jos paverstos areštine. Joje kalinti tik imperijos valdžiai priešinęsi piliečiai – ilgainiui pastate buvo įrengtos 33 kameros, karceriai, belangės patalpos.

Areštinė veikė iki Pirmojo pasaulinio karo. Vėliau pastato paskirtis nelabai keitėsi, čia kalėjo karo nusikaltėliai. Nuo 1995 m. panaudos teise pastatą valdė Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, o 2019 m. vasarą patalpos buvo perduotos Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Paroda „Spąstai su centriniu šildymu“ veiks iki spalio pabaigos. 

Parengta pagal LNM informaciją.