Neringa, Palanga ir Šventoji – pajūrio kurortai architektūros istorijos žvilgsniu

Savo šiuolaikinės lietuvių kultūros kursą visada pradedu nuo architektūros, nes ji, kaip sakė amerikiečių architektūros klasikas Frankas Lloydas Wright’as, yra visų menų motina. Architektūra yra pamatinis kultūros dėmuo, su kuriuo, kuriame, kurio apsupti kasdien gyvename (praktiškai be galimybės nematyti ar iš akiračio pašalinti nevykusį architektūrinį objektą).

Architektūra yra tai, kas pirmiausia pasitinka įžengus į neatrastas ir nepažintas urbanistines erdves, tad neatsitiktinai miestai atmintyje pirmiausia sluoksniuojasi ir gula namų vaizdiniais, kurie vėliau leidžia skleistis nostalgijai ir atminčiai, o ji kartu su laiku, pastatais ir jų mikroistorijomis ima rašyti makroistoriją – laikmečio, vietovės, gyvenamosios epochos ir jos papročių (pavyzdžiui, kiek visko slepiasi už raktažodžių „Kauno modernizmas“ arba „sovietinis brutalizmas“).

Architektūros sargyboje

Architektūros edukacijos prasme per pastarąjį dešimtmetį gerokai ūgtelėjome ir dėl to „kaltų“ ne vienas – tai ir gausios Architektūros fondo veiklos, nuo pokalbių ciklų iki atskiru didžiuliu miesto renginiu tapusio atviros architektūros festivalio „Open House Vilnius“ (vyksta nuo 2015 m.). Tai ir 2014 m. nuo architektūros leidinių savo veiklą pradėjusi leidykla „Lapas“, kurios įkūrėja, architektų šeimoje užaugusi Ūla Ambrasaitė architektūrinę leidyklos kryptį išlaiko iki šiol.