Irena Veisaitė: dažnai jaučiuosi kaip Sizifas

Prof. Irena Veisaitė, literatūrologė, teatrologė. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.

Joninių išvakarėse prof. Irenai Veisaitei Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje buvo įteiktas aukščiausias Vokietijos Federacinės Respublikos apdovanojimas – ordino „Už nuopelnus“ Didysis kryžius. Ta proga VŽ skaitytojams primena prieš penkerius metus su profesore vykusį pokalbį. Tiesa, ne apie Holokaustą ir susitaikymą. Tuosyk kalbėjomės apie jos „paskutinę gyvenimo meilę“ – filantropo G. Soroso inicijuotą Atviros Lietuvos fondą, kurio viena steigėjų ji buvo. Žinoma, ir apie patį G. Sorosą.

Yra žmonių, kurių vardas tarsi prekės ženklas: jie ryškūs, energingi, charizmatiški, jie daro įtaką žmonėms ir organizacijoms, tarsi patys to nepastebėdami. Tokia, be abejonės, yra prof. Irena Veisaitė – literatūrologė, teatrologė, įvairių tarptautinių nevyriausybinių organizacijų valdybų ir komitetų narė.

Griuvus Berlyno sienai, finansininkas ir filantropas Georges’as Sorosas iš totalitarizmo besivaduojančioje Rytų Europoje pradėjo kurti nacionalinių fondų tinklą, turėjusį tikslą įgyvendinti atviros visuomenės idėją. Neblogai jį pažįstate, esate viena iš kelių žmonių, stovėjusių prie Atviros Lietuvos fondo lopšio. Kokia idėja turi užvaldyti žmogų, kad įvairiose šalyse – Rytų ir Vidurio Europos, Azijos ir Afrikos – jis įkurtų per 30 fondų?