Borisas Johnsonas – apie Winstoną Churchillį ir apie save

Borisas Johnsonas, JK premjeras ir monografijos apie Winstoną Churchillį autorius. Toby Melville („Reuters“ / „Scanpix“) nuotr.

„Žmogaus charakteris sukuria jo likimą, kaip teigė graikai, ir aš pritariu. Jeigu taip ir yra, tai sudėtingesnis ir įdomesnis klausimas, kas sudaro charakterį“. Tai citata ne iš kokios nors varginančios asmenybės ugdymo guru knygos apie tai, kaip būti geriausiam, laimingiausiam ir visą gyvenimą praleisti harmonijoje su savimi. Tai parašė vienas iš šiuo metu prieštaringiausių politikų (žinoma, po visų kimų, putinų ir trumpų) Borisas Johnsonas.

B. Johnsonas tapo Jungtinės Karalystės – buvusios imperijos, kurioje dar neseniai „saulė niekuomet nenusileisdavo“, ministru pirmininku. Pakeitė „Brexit“ naštos neatlaikiusią Theresą May.

Politikas ar publicistas?

Šiomis dienomis B. Johnsonas, kaip sako jo kritikai, net suprakaitavęs (tiesą sakant, jis visada atrodo truputį nevalyvas ir suprakaitavęs) kasa giliausią duobę britų ateičiai. Arba, kaip sako jo mylėtojai, – padeda kelti britų galvas ir atsispirti amerikiečių ir europiečių dominavimui Vakarų kultūros valdomoje Žemės dalyje.

Kaip vertinate B. Johnsoną, kaip politiką, priklauso ir nuo požiūrio, kaip vertinate „Brexit“ procesą, kurį B. Johnsonas pažadėjo trūks plyš baigti šių metų spalio 31-ąją. Politiko ir publicisto įvaizdį šiuo atveju vargu ar įmanoma atskirti.

B. Johnsonas parašė monografiją, skirtą Winstonui Churchilliui – ryškiausiam XX a. britų politikui, pergalės Antrajame pasauliniame kare architektui, kompromisų nepripažįstančiam demokratui (kaip tai beskambėtų lyg koks oksimoronas), girtuokliui, užgauliotojui ir priekabiautojui (šiame amžiuje W. Churchillis užimtų turbūt artimą vietą šalia Harwey Weinsteino) ir t.t.

Ko verta vien sero W. Churchillio replika parlamentarei Besi Braddock, pareiškusiai, kad premjeras girtas: „Jis stulbinamai šiurkščiai atšovęs, jog ji negraži, o jis rytą būsiąs blaivus“. Tai citata iš knygos – tiesą sakant, nelabai aišku, ar tai tikra, ar tik viena iš galybės jam priskiriamų prieštaringai vertinamų frazių, kurių jis galbūt niekada nesakė. Tačiau B. Johnsono knygoje ji yra.

Prieš penkerius metus B. Johnsonas, dabar jau naujasis JK pemjeras, išleido knygą „Churchillio veiksnys. Kaip vienas žmogus lėmė istoriją“, kurią 2015 m. lietuviškai išleido „Tyto Alba“, o išvertė Laimantas Jonušys. Per 400 puslapių nė akimirką nesuabejoji, kad B. Johsonas žavisi seru Winstonu. Nieko čia keisto, galybė britų juo žavisi. Aišku, kalbu apie tuos, kurie žino, kas buvo W. Churchillis.

B. Johnsono žvilgsniu

Monografijoje B. Johnsonas nemėgina nuosekliai sekti W. Churchillio gyvenimo istorijos, aprašinėti jos chronologiškai ar objektyviai. Autorius (naujasis britų premjeras) tiesiog žavisi ryškiausia britų XX a. politine figūra, ją šiek tiek mitologizuoja ir kabina mylimam politikui visus įmanomus ordinus už pergalę prieš Hitlerį. Ne vien prieš Hitlerį, bet ir prieš sąjungininkus, ypač karo pradžioje. Kiek ten objektyvios tiesos – tegu į smulkmenas gilinasi istorikai. Tačiau, žinant XX a. Europos istoriją, skaityti velniškai įdomu, nes B. Johnsonas, kaip ir žurnalisto duonos ragavęs W. Churchillis, plunksną valdo ir smaginasi ten, kur dera smagintis. Knyga persunkta ironijos, pašaipų ir britų humoro – vien dėl to ją verta skaityti.

„Aš sumojau, kad jis turi kažką švento ir magiško, nes mano seneliai išsaugojo „Daily Express“ pirmą puslapį tos dienos, kai jis mirė devyniasdešimties metų. Man buvo smagu, kad gimiau metais anksčiau: kuo daugiau apie jį skaičiau, tuo labiau didžiavausi, kad jam dar gyvenant jau buvau gimęs“, – rašo B. Johnsonas.

Taigi, vis dar mįsle pasaulio politikoje laikomas B. Johnsonas – vieni jį laiko kvailu demagogu, kiti – sumaniu populistu, dar kiti – politiniu iškilėliu, griaunančiu britų ir visos Europos ateitį – netikėtai atsiskleidžia monografijoje apie W. Churchillį.

B. Johnsonas monografijoje daug dėmesio skiria britų politikos užkulisių detalėms, aprašo skausmingą lūžį britų politikoje, kai šalies politikams teko susitaikyti su neišvengiamu supratimu, kad aukštuomenė nėra protingesnė už bendruomenę. Nors pats seras W. Churchillis buvo iš kilmingų aristokratų šeimos, tačiau B. Johnsono pasakojime jis tampa visiška priešingybe politikos viršūnėje esantiems britų aristokratijos puoselėtojams, tokiems, kaip prieškario ministras pirmininkas konservatorius Neville‘is Chamberlainas bei kabineto užsienio reikalų ministras Viscontas Halifaxas (Lordas Irwinas).

Anot B. Johnsono, W. Churchillis premjeru tapo tik todėl, kad V. Halifaxas nematė galimybių susitvarkyti su W. Churchilliu, „lakstančiu palaidu valdžios koridoriuose“.

Knygoje visko daug. Dėmesio verta pagrindinė mintis, kad pasaulio istoriją kuria būtent tokios kietos asmenybės, ir kita, kad be sero W. Churchillio Europą, o gal ir pasaulį būtų užvaldęs Hitleris.

Politiškai korektišku ar kokiu nors šiuolaikišku lygių galimybių požiūriu, knyga gali nepatikti ir pasirodyti net atgrasi – kokia gali būti atgrasi ir nepagarbi visa pasaulio istorija. Bet būtent taip B. Johnsonas pamatė W. Churchillį. Ir, galbūt, taip jis mato ir pats save.

Štai dar viena charakteringa citata: „Neabejotina, kad W. Churchillis mėgo karą šia akivaizdžia prasme, žinojo, jog be karo nebus šlovės...“

Norintiems iš arčiau pažinti naująjį britų premjerą – VŽ rekomenduoja knygą: Borisas Johnsonas „Churchillio veiksnys. Kaip vienas žmogus lėmė istoriją“.

Gero skaitymo.

Komentarai