Šimtmečio šventė kaimynystėje trunka penkerius metus

Savo šimtmečio šventimo penkmetį latviai suskirstė taip: 1917-aisiais atsirado Valia, o 1918-aisiais įvyko Gimimas. Vėliau pamečiui buvo Heroizmas (1918 m.), Laisvė (1919 m.) ir Augimas (2020 m.). Šiai penkerių metų programai Latvija planuoja skirti per 60 mln. Eur.

Latvijos nepriklausomybės deklaracija buvo pasirašyta 1918 m. lapkričio 18-ąją, tad, kaip juokauja lietuviškai ekskursijas vedantis Rygos Karo muziejaus darbuotojas Krišas, būtų keista švęsti vien tais metais, kai jų buvo likę vos pusantro mėnesio.

Simbolistus – į Paryžių

Šiemet bene pagrindiniu šimtmečio minėjimo renginiu taps birželio pabaigoje prasidėsianti Latvijos dainų šventė, turinti kone kultinį statusą. Antai finalinio dainų koncerto transliacija per nacionalinę televiziją trunka maždaug 8 valandas, o įdomiausioji jos dalis prasideda po oficialiosios programos pabaigos.

Toks populiarumas sukelia ir problemų – gauti bilietą į Latvijos dainų šventės svarbiausius koncertus yra rimtas iššūkis. Prieš ketverius metus teko matyti nuo išnaktų besirikiuojančias eiles prie bilietų kasų, kurios buvo atidarytos tik 8 val. ryto. Kaip įprasta, tokiais atvejais internetinės bilietų sistemos dažnai „lūžta“, o „pasveikusios“ praneša, kad bilietai išpirkti. Vėliau suklesti bilietų perpardavinėjimo rinka. Tokios aplinkybės lemia, kad žiūrovui iš Lietuvos patekti į Latvijos šimtmečio dainų šventę yra gana sudėtinga, taigi apie galimybę verta pagalvoti dabar.

Trys Baltijos šalys nepriklausomybės gimtadienį šiemet minės ir kartu. Štai spalį Latvijos nacionalinis operos ir baleto teatras gastroliuos Vilniuje – čia bus rodoma Charles’io Gounod opera „Faustas“. Vis dėlto svarbiausias bendras renginys numatytas Paryžiuje, viename iš labiausiai lankomų pasaulyje Orsė muziejuje, kuriame balandį bus pristatyta paroda „Simbolizmas Baltijos mene“.

Keturių Baltijos šalių dailės muziejų bendrame projekte bus eksponuojami lietuvių Mikalojaus Kons­tantino Čiurlionio ir Fer­dinando Ruščico, estų Kon­rado Magi ir Pau­lo Rau­do, latvių Janio Rozen­talio, Vilhelmo Purvičio ir kitų dailininkų darbai, iš viso – per 150 paveikslų. Pa­roda suskirstyta į tris dalis: „Mitai ir legenda“, „Siela“ bei „Gam­ta“. Ja siekiama įrodyti, kad, prieš sukurdamos nepriklausomas vals­tybes, Baltijos tautos jau buvo integralia Europos meno dalimi.

Tai pirmas kartas nuo 1937-ųjų, kai Estija, Latvija ir Lietuva dalyvauja bendrame meno renginyje Paryžiuje. Prieš 81 metus jos kartu dalyvavo taikomojo meno parodoje. Į Prancūziją parodos atidarymo proga žada vykti Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentai.

Nedidelių miestelių žavesys

Šimtmetis yra tiesiog pui­ki proga (dar kartą) aplankyti Lietuvos kaimynę. Tu­ristai jau prieš kurį laiką atrado žavingus Latvijos miestelius, išlaikiusius savitą architektūrą, peizažą ir dvasią. Pavyzdžiui, Kurše esančioje Kuldygoje dėl autentiško, sovietine architektūra beveik nepraskiesto senamiesčio, kuris sudaro bent pusę viso miestelio teritorijos, kone kasmet filmuojami istoriniai filmai. Kai kameros pasitraukia, jų vietą užima būriai turistų, lankančių istorines miesto vietas ar plačiausią Europoje krioklį Ventos upėje. Panašų senovinį spindesį Latvijoje išlaikė Jekabpilis ir Bauskė.

2017-ųjų pabaigoje į dėmesio centrą pateko dar vienas panašus miestelis Cėsys, esantis viduryje Gaujos nacionalinio parko. EK inicijuotame EDEN projekte, kultūrinio turizmo temoje, jis buvo pripažintas patraukliausia turizmo vieta Latvijoje. Beje, EDEN projekte dalyvauja ir Lietuva, pernai analogišką pripažinimą gavo Pakruojo dvaras.

Cėsys tokiu gana keistu pa­vadinimu (moteriškos gi­minės daugiskaita, todėl kur – Cėsyse) žinomos vos šimt­­metį. Anksčiau miestas va­dintas Vendenu, o vardas pa­keistas tik Latvijai sukūrus ne­priklausomą valstybę. Cėsių senamiesčio, kuriame gausu Rygos modernizmo architektūros pavyzdžių, ašį sudaro dvi pilys – senoji ir naujoji bei milžiniška Šv. Jono bažnyčia, kurios bokštas prilygsta aukščiausioms Rygos šventovėms.

Naujojoje Cėsių pilyje, kuri buvo pastatyta XVIII a., veikia miesto istorijos ir meno muziejus. Čia eksponuojami su vietos gyventojų, miesto ir pilies istorija susiję artefaktai, rengiamos laikinos parodos. Iki pavasario laikinojoje ekspozicijoje pristatoma senovinių stalo žaidimų paroda – Rygoje sovietmečiu veikė šių žaidimų gamykla, aprūpindavusi visą Sovietų Sąjungą.

Daugiau nei 800 metų amžiaus senoji Cėsių pilis išsilaikiusi pavydėtinai gerai, nors vietos gidas įspėja, kad į kai kurių sienų autentiškumą vertėtų žvelgti kritiškai. Viduramžiais Cėsys buvo Livonijos ordino magistro būstinė – vienas svarbiausių šiandienės Latvijos teritorijos miestų.

Senojoje pilyje rengiamoje pažintinėje programoje atkuriami vadinamieji auksiniai Cėsių laikai tarp 1494-ųjų ir 1535 m., kai ordinui vadovavo Wolteris von Plettenbergas. Jo valdymo metais su Rusija sudaryta taika buvo išlaikyta 50 metų, tai buvo didžiulis laimėjimas tais laikais, kai karai kildavo kone kasmet.

Latvijoje šiuo metu vystomas istorinis pasakojimas, raginantis atsisakyti ilgą laiką dominavusio latvių „700 metų vergovės“ naratyvo, ir akcentuojama, kad viduramžiais vietos baltų gentys atliko tam tikrą vaidmenį valstybės gyvenime.

Visgi Cėsių pilyje turistus pasitinka vienuoliai, lotynų kalba siūlantys paklausyti to meto dainų bei pasakojimų apie kasdienį gyvenimą ir paragauti anų laikų dvasią atitinkančių patiekalų. Tarp jų ir tokių, kurie jau senokai neteko vietos ant mūsų stalo, pavyzdžiui, kep­­tų griežčių.

Aukso laikų pasakojimą netrukus pakeičia latviška Pilėnų istorija. XVI a. antrojoje pusėje Cėsių pilį apsupo Ivano Rūsčiojo kariuomenė, o, nenorėdami pasiduoti, 300 jos gynėjų susisprogdino.

Kiekvienam – po salę

Cėsys yra maždaug pusiaukelėje tarp Siguldos ir Valmieros. Pirmoji yra Lat­vi­jos aktyvaus turizmo sosti­nė, o Valmiera – augantis pra­monės centras. Cėsių atsigavimas susijęs su kultūros plėtojimu. Prieš dešimtmetį čia buvo surengtas pirmasis miesto meno festivalis, kuris netrukus išgarsėjo ir tapo traukos centru. Vėliau susigriebta, kad mieste trūksta nakvynės vietų ir pramogų, – buvusios tuberkuliozės ligoninės vietoje atidarytas ištaigingas viešbutis „Villa Santa“, palei srauniąją Gau­jos upę įrengti pasivaikščiojimų takai, apylinkėse atidaryta slidinėjimo trasų.

Be to, Latvijoje, priešingai nei Lietuvoje, už ES paramos lėšas buvo pastatytos net trys regioninės koncertų salės. Didžiausia iškilo Liepojoje, kitos dvi – Rėzeknėje ir Cėsyse. Taip kiekvienas šalies regionas – Kuršas, Vidžemė ir Latgala – turi po naują koncertų salę.

Cėsyse daugiausia rengiami klasikinės muzikos koncertai, pritraukiantys atlikėjų ir iš Lietuvos. Apsilankius čia antradienio vakarą, nenuostabu, vaikų kolektyvas repetavo pasirodymą Dainų šventei. Jeigu jūsų apsilankymo dieną ir nėra koncerto, vis tiek verta užsukti į kavinę paskutiniame sales aukšte – iš jos atsiveria nuostabi miesto senamiesčio ir bažnyčios panorama.

Olimpinė svajonė

Atrodo, kad ilgą laiką Cėsys tūnojo už kelių dešimčių kilometrų esančios Siguldos šešėlyje. Ne vieną dešimtmetį Sigulda yra trečias daugiausia turistų pritraukiantis Latvijos miestas po Rygos ir Jūrmalos. Turizmo potencialas Siguldoje, kurios apylinkėse stūkso net keturios pilys, o Gaujos šlaitai vadinami „Latvijos Šveicarija“, buvo pastebėtas dar XIX a., kai buvo nutiestas geležinkelis iš Rygos. Maskvos, Sankt Peterburgo ir kitų didžiųjų Rusijos imperijos miestų turtuoliai čia pradėjo statytis medines vilas.

Daugiau nei prieš šimtmetį vietos aristokratai sumanė Gaujos šlaituose įrengti nusileidimo rogutėmis trasą. Nematyta pramoga netruko užsikrėsti vis daugiau žmonių, o prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą čia buvo surengtas Rusijos imperijos čempionatas. Sovietmečio pabaigoje Siguldoje pradėjo veikti kur kas profesionalesnė bobslėjaus trasa, joje varžyboms rengiasi Latvijos komanda, nuolat dalyvaujanti žiemos olimpinėse žaidynėse.

Egzistuoja tikimybė, kad į miestą atkeliaus ir pačios olimpinės žaidynės. Tai gali nutikti 2026-aisiais – žaidynes rengti pretenduojantis Stokholmas į paraišką įtraukė ir Siguldą, kurioje vyktų bobslėjaus rungtis.

Tačiau bene daugiausia dėmesio Siguldoje sulaukia virš Gaujos slėnio nutiestas lyno kelias su vagonėliu. Jis įrengtas pagal Gruzijos pavyzdį, jį Siguldai padovanojo Čiaturos miestas. Vietinis pramogų organizatorius pasakoja, kad tarp lietuvių ypač populiari šuolio su lynu iš pusiaukelėje sustojusio vagonėlio pramoga. Šiemet siūloma ir gerokai ekstremalesnė veikla, kurią jos kūrėjai vadina vienintele pasaulyje: nusileidimą prisirišus prie vagonėlio lyno. Taip pasiekiamas net 60 km/val. greitis, o įspūdžiai įamžinami vaizdo kamera.

Gaujos nacionalinio parko regionas pasižymi ne tik turistinių vietų trauka, bet ir bendru gyvybingumu. Štai Siguldoje, kur gyventojų skaičius vos viršija 10.000, veikia septyni vaikų darželiai. O Valmieroje 1.000 gyventojų tenka 996 darbo vietos ir kasdien iš apylinkių čia atvyksta bent 7.000 žmonių. Priešingai nei nykstantys Daugpilis ar Liepoja, šis regionas liudija, kad Latvijos šimtmečio ženklas, kuriame du nuliai pakeisti begalybės ženklu, iš tiesų gali būti teisingas.