Iliustruotoji istorija: Martino Lutherio Kingo žudiko paieška Europoje

Alkūnėmis atsirėmęs į metalinius balkono turėklus, Martinas Lutheris Kingas pajunta gaivų vėjo dvelksmą, sklindantį Memfio gatvėmis nuo Misisipės upės. Stovėdamas motelio „Lorraine“ balkone 39-erių kovotojas už afroamerikiečių pilietines teises atsipalaidavęs mėgaujasi vakaro vėsa. Pastarąją parą Kingas sakė kalbas čia, didžiausiame Tenesio valstijos mieste, o 1968 m. balandžio 4 d. 18 val. jo laukia pelnyta vakarienė bičiulio pastoriaus namuose.

„Jau vėsta! Manau, tau reikėtų užsivilkti paltą!“ – iš automobilių aikštelės apačioje sušunka Salomonas Jonesas, Kingo vairuotojas.

„Gerai, Jonesy! Tu labai rūpestingas!“ – sušunka jam Kingas, paleidžia turėklus ir iš vidinės kišenės išsitraukia mėtinę cigaretę. Jis žengia žingsnį atgal ir jau sukasi kambario durų link, kai per aikštelę nugriaudi garsus trenksmas. Po akimirkos Kingui pakerta kojas ir jis sukniumba ant betoninių balkono grindų. Į kovotoją už pilietines teises pataikė kulka, suknežino žandikaulį ir įsmigo giliai kakle. Kingas lieka gulėti kraujo klane.

„Viskas baigta“, – sulemena Kingas, kai į pagalbą sunkiai sužeistam vadovui atskuba Salomonas Jonesas ir kiti bendražygiai.

„Nekalbėk taip!“ – drąsina jį bičiuliai, tačiau visi suvokia, kad padėtis kritiška. Per kelias minutes Kingo veidas papilkėja, greitai nukrinta kraujospūdis ir pamėlsta lūpos.

Kai į motelį „Lorraine“ atvyksta greitosios pagalbos automobilis ir policija, gelbėtojai neabejoja, kad į Martiną Lutherį Kingą pataikiusi kulka yra mirtina ir kad pasaulinio kovotojo už pilietines teises gyvybė gęsta. Vietos pareigūnai žino, kad dabar visas pasaulis reikalaus rasti žudiką, tačiau nė neįtaria, kad nusikaltėlis yra improvizacijos meistras ir visą laiką yra vos už kelių žingsnių nuo policijos. Pradedama didžiausio masto JAV istorijoje paieška.

Ir mylimas, ir nekenčiamas

Iki mirties 1968 m. Martinas Lutheris Kingas buvo ryškiausia JAV kovos dėl pilietinių teisių figūra. Šis teologinį išsilavinimą turintis amerikietis išgarsėja 1955 m. gruodį, kai surengia autobusų boikotą Montgomeryje, Alabamoje. Po šio boikoto juodaodžiai nebeprivalo sėdėti viešojo autobuso gale. Po aštuonerių metų jis pasako garsiausią savo kalbą „Aš turiu svajonę“, o 1964 m. spalio 14 dieną 34-erių Martinas Lutheris Kingas tampa iki tol jauniausiu Nobelio taikos premijos laureatu – apdovanojamas už nesmurtinę kovą prieš rasinę nelygybę.

Dėl savo veiklos Kingas įgyja priešų Amerikos dešiniųjų sluoksniuose, daugelis trokšta pastoriaus mirties. Tarp jų – 39-erių Jamesas Earlas Ray. Likus 346 dienoms iki žmogžudystės motelyje „Lorraine“, jis iššoka iš sunkvežimio Misūryje, 1967 m. balandį pabėga iš Džefersono miesto kalėjimo, kur jam buvo likę kalėti 18 metų už pakartotinius ginkluotus apiplėšimus.

Pirmą savaitę bėglys Ray eina palei geležinkelio bėgius į Kanzasą vakarų kryptimi ir viliasi atsikratyti persekiotojų. Sprunkantysis mano, kad policija tikėsis, jog jis bėgs į rytus ir ieškos prieglobsčio pas brolį. Ir neapsirinka. Nė vienas policininkas jo neseka. Savaitės virsta mėnesiais, ir Ray pamažu tampa tikras, kad jo nebesugaus. 1967 m. lapkritį prisidengęs Erico Starvo Galto vardu jis apsigyvena Los Andžele, lanko barmenų kursus, o laisvalaikiu mokosi šokti. Tuo metu kaip savanoris dalyvauja ir kandidato į prezidentus demokrato George’o Wallace’o rinkimų kampanijoje. Wallace’as, kaip ir Ray, siekia išlaikyti rasinę segregaciją JAV ir yra aršus afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimo priešininkas.

Asmeniškai Ray ypač nekenčia šio judėjimo vadovo ir paniekinamai jį vadina Martinu Lutheriu Coonu, o ne Kingu (coon slengo kalba reiškia negrą). Ray taip dega neapykanta, kad 1968 m. pavasarį palieka Los Andželą ir sėda į savo šviesų „Ford Mustang“ turėdamas tikslą nužudyti Kingą.

Kingas tampa taikiniu

1968 m. balandžio 4 dieną – likus trims valandoms iki Martino Lutherio Kingo nužudymo – Jamesas Earlas Ray Johno Willardo vardu įsiregistruoja Memfio motelyje „Bessie Brewers“. Ištisą mėnesį Ray rūpestingai sekė kovotoją už pilietines teises ir žino, kad Kingas šiomis dienomis yra mieste. Motelį „Bessie Brewers“ Ray pasirinko dėl vienintelės priežasties – kambario 5B trečiame aukšte. Mat iš jo puikiai matyti motelis „Lorraine“, kuriame apsistojo Kingas.

Susimokėjęs už visą savaitę, Ray lėtai pakyla į savo kambarį ir atitraukęs užuolaidas žvelgia į motelį. Vos už 60 metrų yra 306-ojo kambario balkonas, kuriame vietos laikraščio nuotraukoje jis matė stovintį Martiną Lutherį Kingą.

Su naujaisiais žiūronais Ray įsitaiso prie lango kambaryje 5B. Be kelių minučių šeštą valandą jis pro žiūronus pamato į balkoną išeinantį Kingą, ir jo širdis ima smarkiau plakti.

Tai didysis Ray šansas. Jis čiumpa mėlyną lagaminą ir šautuvą „Remington“, kuris guli dėkle suvyniotas į žalią audeklą, ir nuskuba į vonią. Iš čia pro langą Ray dar geriau mato savo taikinį. Jis greitai atveria sutrūnijusį langą, pasideda šautuvą ir užtaiso vienintele kulka. Vyras pasilypėja ant laiptelio vonioje, kad užimtų patogesnę padėtį, ir atsiremia į plytelėmis išklotą sieną. Tada nukreipia šautuvo vamzdį į langą. Martino Lutherio Kingo galva aiškiai matyti taikiklyje, ir Ray jaučiasi taip, tarsi stovėtų priešais žmogų, kurio labiausiai nekenčia.

18.01 valandą Jamesas Earlas Ray šaltai nuspaudžia gaiduką.

„Tai panašu į šūvį!“

Ray ryžtingai nusviedžia šautuvą „Remington“ atgal į dėklą ir kartu su nedideliu mėlynu savo lagaminu suvynioja į žalią audeklą. Atrakina vonios duris ir greitai žingsniuoja trečio aukšto koridoriumi.

„Ei, girdėjau kai ką panašaus į šūvį!“ – sušunka kitas motelio svečias praeinančiam Ray.

„Tai ir buvo šūvis“, – burbteli snaiperis, laisvąja ranka slėpdamas veidą.

Ray išeina iš motelio ir nuskuba šaligatviu prie šviesiojo „Ford Mustang“. Iš pradžių žudikas nesutinka nė vieno žmogaus, tačiau netoli savo automobilio staiga išvysta tris policijos mašinas ir pareigūnus – jau pranešta apie pasikėsinimą. Sulėtindamas žingsnį Ray priima drastišką impulsyvų sprendimą ir išmeta savo ryšulį su ginklu bei lagaminu priešais žaidimų salę South Main Street gatvėje, kur stovi jo mustangas.

Guy Canipe’as išgirsta trenksmą, kai sunkus šautuvas nukrinta ant šaligatvio priešais jo žaidimų salę. Jis smalsiai pasižiūri į nepažįstamąjį, sėdantį į mustangą.

„Ar matei, kas numetė šitą?!“ – kažkas garsiai šaukia jam iš toli gatvėje, kai Canipe’as po minutės pasilenkia virš ryšulio. Atbėga policininkas su pakeltu pistoletu, ir žaidimo salės savininkas iškart suvokia, kad nutiko kai kas rimta. Jis pareigūnui Judsonui Ghormley papasakoja kiekvieną detalę, kurią pavyko įsidėmėti. Policininkas aiškiai patenkintas liudininko parodymais, nors policija ką tik pražiopsojo įtariamąjį.

„Aš patruliuoju priešais 424-ąjį namą Main Street gatvėje. Įtariamasis paspruko pietų kryptimi Main Street gatve. Tai jaunas vyras, baltasis, gerai apsirengęs, vilki tamsiu kostiumu (...) Manoma, kad važiuoja šviesiu mustangu“, – susijaudinęs per raciją raportuoja Ghormley.

Praeina vos 10 minučių, kai Ray paleido mirtiną šūvį, ir policija mano, kad tuoj sučiups Martino Lutherio Kingo žudiką.

Bylą perima FTB

Vienas pirmųjų į įvykio vietą atvyksta FTB Memfio skyriaus vadovas Robertas Jensenas. Paprastai mieste įvykdytas žmogžudystes tiria vietos policija, tačiau Jensenas supranta, kad ši byla yra ypatinga, todėl atvyko į motelį „Lorraine“ padėti vietos policijai. Agento nuomonė netrukus pasitvirtina, nes jam paskambina FTB direktoriaus pavaduotojas Cartha DeLoachas.

„Prokuroras nori, kad mes perimtume bylą“, – sako DeLoachas ir pabrėžia, koks svarbus šis tyrimas.

„Jau turbūt žinai, kad šis nusikaltimas turi būti kuo greičiau atskleistas. Turime sutelkti visas pajėgas – visi tavo žmonės privalo dirbti iki apalpimo“, – reikalauja direktoriaus pavaduotojas.

Jensenas yra karo veteranas ir turi 21 metų patirtį federalinėje policijoje, tad nepasiduoda stresui ir ima metodiškai veikti. Kol specialistai matuoja, fotografuoja ir tiria nusikaltimo vietą, policininkai rašosi liudininkų parodymus. Dauguma rodo į motelio „Bessie Brewers“ langus.

„Šauta iš čia“, – teigia vienas iš įvykio liudininkų.

Netrukus tyrėjai atsiduria 5B numerio vonios kambaryje. Čia jie aptinka visiškai naujų žiūronų dėklą, o apklausus motelio savininką ir jo svečius paaiškėja, kad šiame numeryje gyveno gerai apsirengęs tamsiaplaukis baltasis vyras vardu Johnas Willardas.

Robertas Jensenas iškart liepia dviem darbuotojams ieškoti asmenų tokiu vardu, o pats važiuoja į miesto FTB būstinę, kur guli ką tik Main Street gatvėje rastas ryšulys. Prieš pat devynias Jensenas apsimauna latekso pirštines ir atsargiai išdėlioja ryšulio turinį ant stalo. Mėlynajame lagamine yra daug asmens higienos reikmenų, rodančių, kad jo savininkas rūpinasi savo išvaizda.

Šautuvas „Remington“ yra visiškai naujas ir, didžiai Jenseno nuostabai, serijos numeris nepaliestas, todėl lengva rasti parduotuvę, kurioje ginklas buvo pirktas. Tada jis iš ryšulio išima naujus žiūronus su pirkimo kvitu. Žiūronus, kurie tiksliai atitinka 5B numeryje rastą dėklą. Numetęs ryšulį su šautuvu asmuo veikiausiai buvo motelio kambaryje!

Netrukus gaunamas FTB atliktų pirštų atspaudų tyrimų atsakymas: ant nužudymo ginklo yra du aiškūs tinkami nustatyti pirštų atspaudai. Kai ši naujiena po trumpo laiko pasiekia pagrindinę FTB būstinę, direktoriaus pavaduotojas Cartha DeLoachas yra patenkintas. Jis įsitikinęs, kad FTB jau mina žudikui ant kulnų ir po kelių valandų jį sugaus.

Pabėgimas į Kanadą

Jamesas Earlas Ray sėdi baltame savo mustange už daugybės kilometrų nuo Memfio. Jis nesustodamas važiavo ištisą naktį iš Tenesio per visą Misisipės valstiją ir nematė nė vieno policijos automobilio.

Važiuodamas Ray visą laiką klausosi naujienų per radiją, tačiau jam sunku suprasti, kokią sumaištį sukėlė jo šūvis Memfyje. Pirmiausia pranešta, kad Martinas Lutheris Kingas mirė netrukus, kai buvo atvežtas į ligoninę, o nuo to laiko per radiją visą naktį buvo transliuojami pranešimai apie sumaištį didžiuosiuose JAV miestuose – pasipiktinę Kingo nužudymu juodaodžiai siaubė gatves ir kūreno laužus.

Važiuodamas per Alabamą Ray per radiją išgirsta pirmą nerimą keliantį pranešimą. Policija ieško „šviesaus mustango“, kuriuo važiuoja „gerai apsirengęs baltaodis vyras“. Ray suvokia esąs nesaugus mėgstamame savo automobilyje, tačiau nusprendžia važiuoti juo iki Atlantos Džordžijos valstijoje, kur kelis mėnesius iki žmogžudystės nuomojosi kambarį. Balandžio 5 dieną maždaug 8.30 valandą Ray pasiekia Atlantą. Jis palieka automobilį aikštelėje ir greitai iš nuomojamo kambario pasiima pinigų bei revolverį.

13 valandą Ray išvyksta iš Atlantos autobusu „Greyhound“, važiuojančiu Sinsinačio kryptimi. Praėjus 19 valandų nuo žmogžudystės, Ray pirmąkart užsimerkia ir svajoja apie Rodeziją – dabartinę Zimbabvę, ten jis ketina emigruoti. Ši šalis prieš trejus metus paskelbė nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos ir yra valdoma baltųjų mažumos vyriausybės, todėl neturi jokių teisinės pagalbos sutarčių su JAV. Tačiau pirmiausia Ray turi per Sinsinatį ir Detroitą pasiekti Kanadą. Ilgas žudiko pabėgimas dar tik prasidėjo.

„Ericas Galtas“

Kol Ray saugiai sėdi autobuse, du Roberto Jenseno vyrai – agentai Johnas Baueris ir Stephenas Darlingtonas – eina iš motelio į motelį. Jie viliasi, kad įtariamasis prieš apsistodamas „Bessie Brewers“ gyveno ir kituose miesto moteliuose. Agentai jau nustatė, kad vardas Johnas Willardas yra išgalvotas, nes vienintelis Johnas Willardas, kuris pagal amžių atitinka viešbučio svečią, kali ir todėl turi alibį. Taigi jie ieško motelio, kuriame galėjo būti apsistojęs svečias, turintis šviesų mustangą.

„Hm, taip. Čia toks yra“, – atsako „New Rebel“ motelio savininkė, kai Baueris ir Darlingtonas daugiau kaip po parą trunkančių paieškų aptinka lemiamą pėdsaką.

Savininkė atidžiai studijuoja vieno kliento informaciją, kurią jis pateikė registruodamasis motelyje. Viename laukelyje parašyta: „Mustang“, valstybinis numeris 1-38993“.

„Koks to svečio vardas?“ – nekantriai klausia Baueris, ir motelio savininkė parodo agentams registracijos kortelę. „Eric S. Galt“, – perskaito Baueris ir patenkintas konstatuoja, kad jie gavo naujos bylos tyrimui svarbios informacijos.

Vyras, save vadinantis Ericu D. Galtu, tą parą, kurią FTB užtrunka, kol nustato Ray dažniausiai naudojamą netikrą vardą, tuščiai laiko neleidžia. Jis taksi kerta valstybinę sieną ir atsiduria Kanadoje, tada traukiniu nuvažiuoja į Torontą ir balandžio 6-osios vakarą išsinuomoja kambarį iš lenkų sutuoktinių poros.

Pirmadienį, balandžio 8-ąją, ryte Ray užeina į artimiausią biblioteką. Čia perverčia XX a. ketvirtojo dešimtmečio laikraščių skelbimus apie naujagimius – šį dešimtmetį jis yra gimęs. Perverčia daugybę puslapių ir galop randa skelbimą su Ramono George’o Sneydo vardu. Šis vardas kaip tik toks, kokio reikia: nelabai įprastas, tačiau nepatraukiantis dėmesio. Taigi daug vardų turintis vyras yra pasiruošęs naujai tapatybei.

Po trijų dienų Robertas teatro reikmenų parduotuvėje nusiperka grimo ir porą akinių. Su nauju sklastymu, grimuotu veidu ir masyviais akiniais ant smailos nosies „p. Sneydas“ popiet darytoje paso nuotraukoje labiausiai panėšėja į profesorių. Apsirūpinęs nuotrauka bei suklastotu gimimo liudijimu jis įžengia į kelionių biurą „Kennedy“ užsisakyti lėktuvo bilietą į Londoną.

„Kaina – 345 doleriai, – sako darbuotoja ir priduria: – Išvykimas iš Toronto – gegužės 6 dieną, iki to laiko bus padarytas naujas jūsų pasas.“

Ray ištiesia jai naują savo nuotrauką ir sutaria pasiimti bilietą bei pasą po dviejų savaičių. Jie atsisveikina, o kelionių agentūros darbuotoja prašyme dėl paso stropiai užrašo pastabą: „Skubu, nes klientas pageidauja kuo greičiau išvykti iš šalies.“ Tada ji išsiunčia prašymą.

Atskleidžiama tapatybė

Balandžio 11-osios popietę mašinų aikštelėje Atlantoje, kur Ray prieš šešias dienas pastatė savo automobilį, zuja policija ir FTB agentai. Vienam to kvartalo gyventojui pasirodo keista, kad šviesiai gelsvas automobilis čia tiek laiko stovi, ir jis praneša policijai. Agentai patikrina numerį, jis sutampa su Erico Galto. Lipdukas ant automobilio stiklo atskleidžia, kad automobiliui neseniai keisti tepalai viename Los Andželo autoservise.

Autoserviso savininkas FTB nurodo viešbutį Los Andželo rajone, kuriame p. Galtas gyveno du mėnesius.

„Tamsiaplaukis, atgal sušukuoti plaukai. Ramus žmogus, vilkėjo konservatyvaus stiliaus verslininko eilute“, – agento apklausiamas aiškiai prisimena buvusį klientą viešbučio savininkas.

„Ar žinote, kur jis keliavo toliau?“

„Hm, į Atlantą, Džordžijos valstiją“, – atsako viešbučio savininkas ir randa kažkokį adresą.

FTB dar labiau pasiseka, kai agentai pasiklauso Galto pokalbių telefonu. Svarbiausi jų yra skambučiai į šokių mokyklą, šioji patvirtina, kad Galtas čia lankė šokio pamokas, tačiau liovėsi, kai pradėjo mokytis barmenų kursuose.

Kitą dieną FTB agentas Theodore’as A’Hearnas beldžiasi į prospekte Sunset Boulevard esančios barmenų mokyklos duris. Jį pasitinka direktorius Thomas Lau ir smulkiai papasakoja apie Galto gebėjimus šioje srityje.

„Stropus ir gera koordinacija“, – atsako Lau. Deja, jis negali tiksliai nupasakoti mokinio išvaizdos.

„Bet aš kažkur turiu jo nuotrauką!“

„Ką?“ – nustemba A’Hearnas.

„Šitai mes visada darėme mūsų mokykloje“, – sako Lau ir parodo agentui Galto nuotrauką, kurioje šis išdidžiai rodo savo diplomą.

Ten buvo jis. Lieknas vyras, vilkintis eilute, marškiniais, su kaklaryšiu – numanomas Martino Lutherio Kingo žudikas.

Jo pavardė – Ray, Jamesas Earlas Ray

Atlantoje FTB agentų grupė įsiveržia į Galto butą. Ten randa daug miestų ir šalių žemėlapių. Viename iš žemėlapių parodyta Atlanta, nubraižytas skrituliukas netoli Martino Lutherio Kingo namų, taip pat skrituliuku apibrėžta automobilių aikštelė, kurioje rastas žudiko mustangas. Ant Meksiko žemėlapio rasti pirštų atspaudai sutampa su paliktais ant nužudymo ginklo pirštų atspaudais. FTB įsitikina, kad Kingo žudikas yra Galtas.

Trečiadienį, balandžio 17 dieną, FTB išduoda įsakymą suimti Galtą, kuris apibūdinamas kaip „ginkluotas ir pavojingas“, o kitą rytą jo nuotrauka puikuojasi pirmuosiuose visų laikraščių puslapiuose.

FTB duomenų bazė turi 82 milijonus pirštų atspaudų, juos peržiūrėti užtrunka. Tačiau FTB vadovams kyla puiki mintis: dar prieš Kingo nužudymą Galtas dangstydamasis netikrais vardais ir kraustydamasis elgėsi kaip bėglys, todėl jie gali susiaurinti paieškos lauką apsiribodami asmenimis, kurie buvo ieškomi iki balandžio 4 dienos. Taip atrenkama 53 tūkstančiai asmens bylų, kurios turi būti peržiūrėtos dėl pirštų atspaudų.

Jau kitą dieną LeLoachas sulaukia skambučio iš Leso Trotterio, FTB Pirštų atspaudų skyriaus viršininko.

„Radome jūsų žudiką! Nėra jokių abejonių. Specialistai rado tikslius pirštų atspaudų atitikmenis nesenoje byloje Nr. 702, – girdėti telefono ragelyje. – Šis vyras – recidyvistas. Jo vardas – Jamesas Earlas Ray.“

Po kelių dienų Ray išslenka iš savo kambario Toronte, nes nori pamatyti televizijos programą FTB. Laidos pabaigoje išvardijama 10labiausiai ieškomų amerikiečių. Ray apstulbsta, kai ekrane pasirodo jo nuotrauka ir laidos vedėjas pasako tikrąjį jo vardą.

„Memfis pažadėjo 100 tūkstančių dolerių premiją tam, kuris suteiks informacijos, padėsiančios sulaikyti Ray“, – taria laidos vedėjas.

Ponas Sneydas persikelia per Atlantą

Kai žiniasklaidoje paskelbiami žudiko nuotrauka ir skiriamieji bruožai, FTB laukia dvi savaites, tačiau niekas neįvyksta. Ray nauja p. Sneydo tapatybė veikiausiai suklaidina žmones, ir gegužės 6-osios vakarą užsidėjęs akinius jis pereina per Toronto tarptautinį oro uostą ir kitą rytą saugiai nusileidžia Londone. Iš čia sėda į lėktuvą, skrendantį į Lisaboną Portugalijoje. Jis viliasi nukeliauti į Afriką.

Iš pradžių Ray nusiteikęs optimistiškai, nes randa laivą, kuris sutinka tik už 130 dolerių nuplukdyti jį į Angolą, tačiau optimizmas išblėsta, kai sužino, kad šiai kelionei reikalinga viza ir jos laukti reikės savaitę. Iki tol laivas jau bus išplaukęs. Aštuonias dienas Ray tuščiai ieško kitų laivų, kol lemtingai apsisprendžia ir gegužės 17 dieną, penktadienį, skrenda atgal į Londoną.

Tuo metu FTB pasistūmėjo tirdamas bylą ir nustatė, kad 1967 m. pabėgęs iš kalėjimo į Torontą Ray netrukus pakeitė savo tapatybę ir tapo Ericu Galtu. Kanados policijai padedant, FTB patikrina 250 tūkstančių Kanados pasų, kurie buvo išduoti ar pratęsti nuo 1967 m. balandžio, kai Ray pabėgo iš Džefersono kalėjimo.

12 kanadiečių policininkų diena iš dienos sėdi ir lygina pasų nuotraukas su Ray nuotrauka. Birželio 1 dieną pareigūnas Robertas Woodas iš krūvos ištraukia Ramono George’o Sneydo pasą. Jis atidžiai palygina paso nuotrauką su žudiko žymėmis: šiek tiek iššokusi kairė akis, duobutė smakre ir ovali veido forma.

„Čia galėtų būti jis, jei dėvėtų akinius“, – garsiai sušunka susijaudinęs Woodas.

Skambutis tikrajam p. Sneydui patvirtina šią tikimybę, mat šis neturi paso. Apskambinus šalies kelionių agentūras paaiškėja, kad vyras Sneydo pavarde keliavo tris kartus gegužės mėnesį ir šiuo metu yra Londone. DeLoachas ir jo FTB skyrius tuojau informuoja Skotland Jardą Londone, ir šis išsiuntinėja apsimetėlio p. Sneydo paso nuotrauką visiems Didžiosios Britanijos uostams. Kingo žudikas tuoj bus užspeistas į kampą.

Ray suėmimas

Birželio 8 dieną Jamesas Earlas Ray žengia pro duris į Hitrou oro uosto Londone 2-ąjį terminalą. Jis nusprendžia skristi į Briuselį. Iš čia Ray tikisi nebrangiai ir be kliūčių pasiekti svajonių šalį – Rodeziją.

„Malonėkite parodyti pasą, ačiū“, – pasako prie registracijos langelio stovintis jaunas darbuotojas.

Ray pasirausia savo smėlio spalvos lietpaltyje ir pirmiausia užčiuopia revolverį, o tada randa tamsiai mėlyną kanadietišką pasą.

Kai pasas atidžiai tikrinamas, jo petį staiga paliečia nežinia iš kur išdygęs Skotland Jardo detektyvas.

„Prašyčiau eiti su manimi“, – ištaria atpažinęs Ray detektyvas Philipas Birchas.

Ray reaguoja ramiai ir seka paskui detektyvą. Tik kai Birchas jį apieško ir randa revolverį, žudikas susinervina.

„Aš vykstu į Afriką. Manau, man pravers ginklas“, – ginasi Ray. Tačiau Anglijoje be leidimo nešiotis ginklą yra draudžiama, ir Ray nenoromis turi važiuoti į Skotland Jardo centrinę būstinę. Čia britų policininkas atidaro Ray lagaminą ir randa švarką su vardo ženklu „Eric Galt“. Sulaikytajam sunku paaiškinti, ką tai reiškia.

„Mes turime rimtą pagrindą manyti, kad jūs esate ne Kanados, o JAV pilietis“, – sako apklausoje dalyvaujantis vyresnysis komisaras Thomas Butleris.

„Na, gerai, yra taip, kaip sakote“, – sumurma Ray.

„Manau, kad jūsų pavardė yra ne Sneydas, o Jamesas Earlas Ray. Ir kad jūs esate ieškomas JAV dėl sunkių nusikaltimų, įskaitant žmogžudystę naudojant šaunamąjį ginklą“, – tęsia Butleris, ir Ray nebeištaria nė žodžio.

Žudikas žino, kad yra demaskuotas, – jo bėgimas baigtas.