Iliustruotoji istorija: ilgiausias pasaulyje geležinkelio tunelis

Nepavyko. Ir vėl. Galingas gręžtuvas pataikė į vandeningąjį uolienų sluoksnį. Plūstelėjo karštas vanduo, ir siauras tunelis pavirto garine pirtimi.

Gręžiant tunelį į vandeningąjį sluoksnį buvo pataikyta 228 kartus – kartais didelių nuostolių nebūdavo, o kartais kildavo pavojus žmonių gyvybei. Pavyzdžiui, 1901 m. po sprogdinimo plūstelėjo galingas, 10.000 litrų per minutę, vandens srautas ir užliejo visą tunelį.

Abejonės dėl projekto

Dar prieš pradėdami 1898 m. darbus kalnų tunelyje, ekspertai perspėjo, kad išgręžti Simplono tunelio nepavyks. Vienas rimčiausių kritikų buvo anglų inžinierius Robertas Stephensonas, lokomotyvo kūrėjo George’o Stephensono sūnus. Roberto Stephensono patarimais buvo remiamasi tiesiant daugelį tuometinių geležinkelių, todėl jo buvo paprašyta įvertinti 20 km ilgio tunelio projektą. Tunelis Pietų Alpių Simplono masyve turėjo sujungti Šveicariją su Italija. Jo atsakymas buvo aiškus: užduotis neįveikiama. Meskite planą iš galvos.

Plečiantis geležinkelių tinklui Europoje, snieguotos Alpių viršukalnės tapo neįveikiama kliūtimi. Vis dėlto 1882 m. atidarius 15 km ilgio Sankt Gotardo tunelį Pietų Alpių Gotardo masyve, paaiškėjo, kad kalnus įmanoma įveikti. Taigi 1893 m. šveicarų geležinkelių bendrovė „Jura–Simplon Bahn“, nepaisydama daugybės įspėjimų, nusprendė investuoti į tunelį tarp Brigo Šveicarijoje ir Domodosolos Italijoje.

19,7 km tunelis turėjo tapti ilgiausiu pasaulyje. Po keletą metų trukusių derybų Italija ir Šveicarija galutinai susitarė dėl tikslios jo vietos ir statybos išlaidų pasiskirstymo. Siena tarp valstybių žymėjo tunelio centrą. Be to, šalys susitarė, kad abi valstybės turi teisę užversti tunelį, jeigu prasidėtų karas.

Praktinė užduotis – tunelio gręžimas – buvo patikėta Vokietijos rangos bendrovei „Brandt & Brandau“, kuri priklausė inžinieriams Karlui Brandau ir Alfredui Brandtui. Alfredas Brandtas išrado tunelių gręžtuvą, jo veikimas pagrįstas dideliu vandens slėgiu; iš šio naujojo įrankio buvo daug tikimasi.

Remdamasis savo patirtimi, A. Brandtas pasiūlė iškasti dvi lygiagrečias tunelių šachtas, vieną nuo kitos nutolusias 17 m, ir kas 200 m sujungti jas kryžminėmis šachtomis. Visų pirma, taip būtų lengviau tunelį vėdinti, o antra, būtų lengviau žmonėms patekti į tunelį ir iš jo ir gabenti reikalingas medžiagas. Trečias tokios konstrukcijos privalumas – saugumas. Jeigu nutiktų kas nors nenumatyto pagrindiniame tunelyje, lygiagrečiai einančiu pagalbiniu tuneliu būtų galima evakuoti darbininkus.

Sprendimas buvo netradicinis, bet bendrovę įtikino argumentai, o „Brandt & Brandau“ pasižadėjo baigti kasti abi tunelių šachtas per penkerius su puse metų. Buvo susitarta, kad už kiekvieną pavėluotą dieną bus mokamos baudos, o už anksčiau baigtus darbus lauks premijos.

1898 m. rugpjūčio 1 d. buvo pradėti darbai Šveicarijos pusėje, o po 15 dienų – ir Italijos. Šiaurinė įeiga buvo 685,7 m virš jūros lygio, pietinė – 633,5 m aukštyje. Buvo planuojama iš abiejų pusių kasti tunelį kiek į viršų ir susitikti kalno viduryje 705 m aukštyje. Nuolydžio reikėjo, kad nutikus nelaimei, pavyzdžiui, pramušus vandeningą uolą, galėtų nutekėti vanduo. Darbininkų laukė 2.135 m storio kalnų masyvas.

Kirtikliais vietoj gręžtuvo

A. Brandto hidraulinis gręžtuvas puikiai veikė, bet įrankis labai greitai nusidėvėdavo, gręžtus reikėjo nuolat keisti. Be to, gręžtuvas, kitaip nei dabartiniai tunelių gręžimo įrenginiai, negręžė viso tunelio skersmens iš karto. Juo buvo gręžiamos mažesnės angos, tuomet jas reikėjo platinti iki reikiamo dydžio sprogdinant arba iškertant rankomis.

Visą parą darbininkai – daugiausia italai – kirto uolas sunkiais kirtikliais. Darbas vyko dviejose „galerijose“ – vieni plušėjo tunelio apačioje, kiti – kiek aukščiau. Vienu metu dirbo per 4.000 žmonių, dalis jų ruošdavo sprogmenis ir sprogdindavo. Vien pagrindiniam tuneliui kasdien būdavo sunaudojama 510 kg dinamito. Vagonėliais į tunelio šachtą buvo gabenami sprogmenys, o iš jos kiekvieną dieną išvežama 450 m³ akmenų ir uolienų skaldos.

Nepakeliamas karštis

Darbas tunelyje buvo sunkus, purvinas, mirtinai pavojingas. Simplono tunelis nusinešė 67 žmonių gyvybes. Viena iš dažniausių mirties priežasčių buvo krintančios uolienos, bet atsitikdavo ir kitų nelaimių. Dalis darbininkų vėliau mirė nuo darbo metu patirtų sužalojimų ar ligų.

Dideliais vėdinimo įrenginiais į vis ilgėjantį tunelį kas sekundę būdavo pučiama 25 m³ šviežio oro. Tuo metu iškilo tokių didelių sunkumų, kad jie pranoko net pačių didžiausių pesimistų prognozes.

Prie Sankt Gotardo tunelio dirbę inžinieriai iš patirties žinojo, kad kalno viduje karšta. Jie buvo apskaičiavę, kad didžiausia temperatūra gali siekti 42 laipsnius, tačiau iš tiesų ji buvo aukštesnė. Itališkoje tunelio dalyje temperatūra siekė 46,5 laipsnio, šveicariškoje – 56. Dėl karščio darbas buvo beveik nepakeliamas, tad į tunelį buvo pumpuojama šalto vandens temperatūrai sumažinti, tačiau to nepavyko padaryti.

Dirbant netrūko ir kitų bėdų – staiga mirė inžinierius Alfredas Brandtas, tikriausiai nuo išsekimo. Italijos pusėje darbininkai pragręžė kalkakmenio skalūnų sluoksnį, tad teko jį sutvirtinti rankiniu būdu. Kartkartėmis tunelį užtvindantis karštas garuojantis vanduo ardė šachtą, todėl darbininkams tekdavo statyti stiprias atramines konstrukcijas arba lieti betoninius pamatus ir konstruoti stiprius geležinius ramsčius. Kitose tunelio vietose teko apmūryti abi tunelio puses nuo apačios iki viršaus, kad į jį nesiskverbtų vanduo.

Vanduo prasiveržė daugiau nei 200 vietų, visi darbai vėlavo. Buvo atvejų, kai nebuvo galima gręžti šešias savaites. Kol buvo sprendžiamos kilusios problemos, tris kartus darbuotojai buvo pradėję streikuoti, nes sustojus darbams nebuvo mokami atlyginimai. Streikai peraugo į riaušes, teko kviesti policiją ir kariuomenės pastiprinimą, tačiau darbininkų protestai davė naudos. 1903 m. buvo sudarytos naujos sutartys – pagerintos darbo sąlygos ir padidintas minimalusis mėnesio atlyginimas.

Pavėlino darbus dvejais metais

Rangovams teko pripažinti, kad nebaigs darbų numatytu terminu ir už sutartą kainą, todėl buvo sudaryta nauja sutartis. Kaina išaugo nuo 69,5 iki 76,7 milijono frankų (maždaug 134 mln. Eur), o tunelį numatyta baigti 1905 m. balandžio 30 d., t. y. dvejais metais vėliau, nei buvo sutarta.

Tačiau ir naują planą teko keisti, nes sunkumų iškildavo iki pat darbų pabaigos. Prieš pat abiem darbininkų grupėms susitinkant kalno viduryje, tunelį dar kartą užliejo vanduo, tad ir vėl teko kuriam laikui nutraukti darbus.

1905 m. vasario 24 d. pradėti geležinkelio tunelio tarp Šveicarijos ir Italijos baigiamieji darbai. Praėjus dviem mėnesiams buvo surengta didžiulė šventė, kviestiniai svečiai vyko gėlėmis išpuoštu tuneliu, kad savo akimis pamatytų, kokį darbą atliko inžinieriai ir darbininkai. 1906 m. gegužės 19 d. – praėjus 8 metams nuo darbų pradžios – įvyko oficiali atidarymo ceremonija. Siaurame slėnyje skambėjo sveikinimai ir kalbos, giriančios ilgiausią pasaulyje tunelį – aukščiausią inžinerijos laimėjimą.

Miestus sujungęs tunelis buvo puikiai įvertintas, netrukus po atidarymo ceremonijos bendrovė nusprendė paplatinti pagalbinį tunelį ir nutiesti dar vienus bėgius. Tunelis buvo kiek ilgesnis nei pirmasis ir buvo laikomas ilgiausiu geležinkelio tuneliu pasaulyje iki pat 1982-ųjų, kai šis titulas atiteko 22.221 m ilgio Japonijos Daishimizu tuneliui.