Iliustruotoji istorija: nauja teorija apie vikingus

700–1000 m. vikingų valstybė, apėmusi Farerų salas, Islandiją, Grenlandiją ir dalį Anglijos žemių, driekėsi iki pat Šiaurės Amerikos. Su likusiuoju pasauliu buvo susisiekiama laivais, kurie buvo visiškai priklausomi nuo gebėjimo orientuotis jūroje prastu oru. Net apsiniaukusiu oru vikingai galėjo nustatyti Saulės buvimo vietą naudodamiesi ypatingu islandišku kristalu.

Magiškas akmuo

Drebia sniegas, vėjas gena putotas bangas ir braškina vikingų karo laivo laivavirves. Vikingų karalius pro tamsius debesis nemato nė menkiausio saulės spindulėlio, tačiau neabejoja rasiąs kelią atviroje jūroje. Jam tereikia liepti savo vyrams nukreipti į dangų „saulės akmenį“.

Netrukus vikingų karalius jau žino Saulės buvimo vietą ir gali nustatyti pasaulio šalis. Pro saulės akmenį šviesa atskleidė tai, ko plika akimi nematyti.

Apie vikingų saulės akmenį pasakojama Hrafnio sagoje. Šis XIII a. islandų rašytinis šaltinis tėra vienas iš daugelio viduramžių raštų, kuriuose užsimenama apie šį kone magiškų savybių turintį akmenį. Sakoma, kad akmuo padėdavo ūkanotame danguje rasti Saulę, nes jo pagalba saulės spinduliai tapdavo matomi.

Daugelį šimtmečių mokslininkai stebuklingąjį vikingų akmenį laikė prasimanymu. Tačiau du prancūzų mokslininkai – Reno universiteto fizikos profesorius emeritas Albert’as Le Flochas ir lazerių fizikas Guy Ropars’as – 12 m. nagrinėję šį klausimą, mano turį įrodymų, kad islandų sagoje sakoma tiesa.

„Egzistuoja skaidrus kristalas, jis yra plačiai paplitęs Islandijoje. Šis kristalas, vadinamas kalcitu, galėjo nesunkiai pakliūti vikingams į rankas“, – teigia Albert’as le Flochas. Skaidrus kristalas pasižymi ypatinga savybe – jis gali sugauti Saulės spindulius, net jei dangų yra aptraukę debesys. Todėl mokslininkai mano, kad vikingai naudojo šį kristalą navigacijai tolimose kelionėse atvira jūra.

Prancūzų mokslininkai pademonstravo ypatingas kristalo savybes eksperimentu: jie paprašė 20 eksperimento dalyvių, neturinčių jokių specialių žinių, ūkanotą dieną nustatyti Saulės buvimo vietą. Rezultatas buvo stulbinamas: eksperimento dalyviai nustatė Saulės buvimo vietą vieno laipsnio tikslumu. Ypatingasis kristalas patikimai veikė ir atliekant bandymus ankstų rytą bei vėlų vakarą, kai Saulė slepiasi už horizonto.

Saulės kompasą naudojo anglų laivas

Istorikai ir archeologai ilgai laužė galvas, norėdami atskleisti vikingų įspūdingų navigacinių gebėjimų paslaptį. Nuo VIII iki XII šimtmečio – anksčiau, nei Europą iš tolimosios Kinijos pasiekė magnetinis kompasas, laivybos meistrai vikingai plaukiojo iš vakarinės Norvegijos pakrantės per Šiaurės Atlantą ir nesunkiai pasiekdavo Islandijos, Grenlandijos ir Šiaurės Amerikos uostus.

Prancūzų mokslininkai mano, kad apie islandiškąjį špatą žinojo ne tik vikingai. 1592 m. jūrų archeologai Lamanšo sąsiauryje nuskendusiame anglų karo laive rado saulės akmenį. Nors tuo metu Europoje buvo paplitę magnetiniai kompasai, šiame laive kažkodėl buvo naudojamasi saulės kompasu.

„Laive buvo sunkių geležinių patrankų. Šie metaliniai pabūklai trukdė magnetiniam kompasui veikti“, – paaiškino Albert’as le Flochas.

Sudužusiame anglų laive rastas saulės akmuo minimas ir keliuose XIII a. islandų tekstuose, taip pat kelių bažnyčių ir vieno vienuolyno XIV–XV a. inventoriaus sąrašuose. Tai patvirtina, kad kristalo savybės buvo žinomos.

Trūksta galutinio įrodymo

Vis dėlto lieka neatsakytas klausimas: ar vikingai iš tiesų naudojo šį kristalą kaip kompasą savo tolimuose plaukiojimuose?

Galutinis įrodymas dar nerastas. Archeologams kol kas nepavyko aptikti islandiškojo špato kasinėjant vikingų miestus ar tyrinėjant laivus. To meto šaltiniuose taip pat nėra daug informacijos apie saulės akmenį kaip navigacijos prietaisą. Tačiau prancūzų mokslininkai įsitikinę, kad vikingų saulės akmuo iš tiesų egzistavo.

Gali būti, kad vikingų saulės akmuo buvo islandiškasis špatas – kristalas, kurio du šviesūs plotai rodo Saulės buvimo vietą.

Prieš kelionę laivavedys „kalibruoja“ kristalą ir nukreipia jį į Saulę. Vienoje kristalo pusėje jis uždėjo žymę, pro kurią neprasiskverbia šviesa. Jam žiūrint pro kristalą ši žymė atrodo kaip dvi šviesios dėmės. Kai pro dėmes sklinda tokio pat intensyvumo šviesa, jis nubrėžia rodyklę į Saulę. Ūkanotą dieną jūroje, pasiėmęs kristalą, jis gali tyrinėti dangų. Kai pro dvi šviesias dėmes kristale sklinda vienodo intensyvumo šviesa, rodyklė rodo Saulę.

Žiūrint pro kristalą į dangų, kristalo paviršiuje esanti žymė atrodo kaip dvi šviesios dėmės. Kai pro jas sklinda tokio pat intensyvumo šviesa, ant kristalo nubrėžta rodyklė rodo Saulės buvimo vietą.

SAS orientavosi pagal Saulę

XX a. 5 dešimtmečio pabaigoje JAV nacionalinis standartų biuras sukūrė vadinamąjį Kollsmano dangaus kompasą – sutemų kompasą, kuris veikia panašiai kaip ir islandiškasis špatas.

JAV laivynas ir karinės oro pajėgos XX a. 5 dešimtmečio pabaigoje eksperimentavo su šiuo kompasu. Skirtingai nei kitų to meto kompasų, „sutemų kompaso“ neveikė magnetinis laukas. SAS buvo pirmoji oro bendrovė, skraidžiusi iš Europos į JAV Vakarų pakrantę per Šiaurės ašigalį. Skrydžiuose navigacijai buvo naudojamas šio tipo kompasas, leidęs orientuotis tokiomis sąlygomis, kokiomis magnetiniai kompasai neveikia.