„Iliustruotoji istorija“: trumpalaikės mados aukos

Priešais karališkąjį Švedijos taksidermijos meistrą guli kadaise didingo buvusio žvėrių karaliaus likučiai – oda ir kaulai. Įprastomis aplinkybėmis paskutinį atodūsį liūtas būtų išleidęs kur nors Afrikos savanoje, bet šis – kartu su miškine kate vilpišiu, trimis hienomis ir vergu, kuris rūpinosi šiais egzotiškais gyvūnais, – atsidūrė Jurgordene, karališkajame pramogų parke Stokholmo centre. Šie Švedijos sostinei kiek neįprasti padarai 1731 m. buvo padovanoti karaliui Frederikui I Heseniečiui. Istoriniai šaltiniai byloja, kad šias ypatingas dovanas padovanojo Alžyro valdovas. Neabejojama, kad kai liūtas buvo gyvas, karalius juo labai žavėjosi, o vėliau taksidermijos meistras turėjo pasirūpinti, jog trofėjus būtų naudingas ir gyvūnui nugaišus. Reikėjo padaryti liūto iškamšą, kad ši stovėtų ir primintų apie didingus valdymo laikus. Pasakyti lengviau, nei padaryti, ypač švedų taksidermijos meistrui, kuris iš arti buvo matęs tik Švedijos Karalystės herbą puošiančius liūtus, todėl jo darbo rezultatas išėjo neįprastas.

Sugedusius dantis puolė erkutės

Karalių Frederiką apėmė vis didesnė kolekcionavimo aistra. XVIII–XIX a. Europos aukštuomenėje vyravo nauja mada – egzotiškų, tolimų kraštų gyvūnų iškamšų gaminimas, dar vadinamas taksidermija. Šis terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių „taxis“ – išdėstymas tam tikra tvarka, ir „derma“ – oda, jis reiškia raugintos gyvūno odos užvilkimą ant, pavyzdžiui, manekeno, kad iškamša savo laikysena būtų kuo panašesnė į gyvą gyvūną. Gyvūnų, o kartais ir žmonių, kimšimas bei balzamavimas nebuvo naujas dalykas. Dar senovės Egipte buvo stengiamasi apsaugoti palaikus, kad jie neirtų. Balzamuotos žmonių ir gyvūnų mumijos buvo laikomos egiptiečių kapavietėse, kad mirusieji galėtų naudotis savo kūnais pomirtiniame gyvenime. Praėjus keletui tūkstantmečių, viduramžių Europoje vėl imta gaminti gyvūnų iškamšas. Kitaip nei egiptiečių balzamavimas, iškamšos dabar nebuvo daromos siekiant užtikrinti mirusiajam lengvą perėjimą į pomirtinį gyvenimą. Jos buvo pramoga gyviesiems. Paukščių iškamšos buvo naudojamos sakalų medžioklėje, o medžioklės trofėjų oda buvo kemšama skirtingomis medžiagomis, pavyzdžiui, šiaudais ar moliu. Gyvūnų iškamšos kartais išeidavo tokios iškreiptos, kad juos būdavo sunku atpažinti. Taksidermijos specialistams teko nemažai išmokti, kaip išsaugoti kailį ir odą. Jie palikdavo akis ir dantis, tačiau dažnai didelės pastangos, įvairios žolelės, druskos bei prieskoniai nueidavo perniek ir kovą su amžinybe laimėdavo vabzdžiai bei erkės. Yra išlikę keli ankstyvųjų iškamšų pavyzdžiai, kurių nesunaikino laikas. Seniausia žinoma yra XVI a. raganosio iškamša, saugoma Florencijos gamtos istorijos muziejuje Italijoje.

Balzamuoti naudojami nuodai

XVIII a. pradžioje įvyko didelis proveržis iškamšų darymo srityje. Prancūzų vaistininkas ir gamtininkas Jeanas-Baptiste’as Bécoeuras pradėjo naudoti klasikinį Antikos bei Renesanso epochose paplitusį nuodą – arseną. Arsenas apsaugojo nuo irimo ir vabzdžių. Teigiama, kad balti nuodingi milteliai paankstino ne vieno Europos taksidermijos specialisto mirtį, tačiau pailgino kimštų paukščių ir medžioklės trofėjų gyvenimą. Atsirandant naujoms technologijoms, Vakarų šalyse imta labiau domėtis mokslu ir gamta. Netrukus Europos karaliai ir žinomi žmonės, pavyzdžiui, anglų gamtininkas Charlesas Darwinas (1809–1882 m.), pradėjo laikyti nugaišusius žvėris namuose – gyvenamosiose patalpose. Kiekviename save gerbiančiame mieste buvo taksidermijos specialistas, egzotiški gyvūnai ir vietos paukščiai puošė namus, o prancūzų bei britų mokslininkai varžėsi, kuris iš užsienio parsiveš baisiausią ir keisčiausią žvėrį. Anglijos karalienė Viktorija (1819–1901 m.) nemėgstamus taksidermijos specialistus pavertė gerbiamais menininkais. Ji turėjo asmeninę paukščių kolekciją, o jos nugaišusių augintinių iškamšos kabėjo ant sienų. Viktorijos laikais paplito antropomorfinė taksidermija – gyvūnų iškamšos buvo sužmoginamos. Pavyzdžiui, greitai išgarsėjo anglų taksidermijos specialistas Walteris Potteris (1835–1918 m.) – jis vaizdavo vestuviniais drabužiais pasipuošusius arba arbatėlę geriančius kačiukus bei triušiukus.

Karaliaus didybės simbolis

Nugaišęs Frederiko liūtas nei tuokėsi, nei gėrė arbatėlę. Jis turėjo tapti galingu ir įspūdingu Švedijos karaliaus valdžios simboliu. Karališkasis taksidermijos meistras įstatė dirbtines akis arti viena kitos – esą kad liūto išvaizda būtų grėsmingesnė. Dantis ir liežuvį kūrė pagal heraldikos – meno rūšies, pabrėžiančios tam tikras atskiras savybes, – pavyzdį. Šį liūtą su išsikišusiu liežuviu galima pamatyti ir šiandien Gripsholmo pilyje, apie 60 kilometrų į vakarus nuo Stokholmo, nors paties Frederiko palaikai seniai pranykę juodoje žemėje.