„Iliustruotoji istorija“: Chomeinis paaukojo Irano sūnus

Publikuota: 2016-11-26
Trečias iš kairės į dešinę – didysis ajatola Imamas Sajedas Ruhola Chomeinis. „Wikimedia Commons“ nuotr.
Trečias iš kairės į dešinę – didysis ajatola Imamas Sajedas Ruhola Chomeinis. „Wikimedia Commons“ nuotr.
 

1980 m. Irakas įsiveržė į Iraną būdamas tikras dėl lengvos pergalės prieš naujai susikūrusią kaimynės teokratinę vyriausybę. Tačiau Irano ajatola Chomeinis užantyje turėjo slaptą ginklą – kariuomenę, sudarytą iš jaunuolių ir net 12 metų tesulaukusių berniukų, pasiryžusių savižudiškai bėgti per minų laukus tiesiai priešų linijų link.

Ankstyvą balandžio rytą Pietų Iraną dar gaubia sutemos, kai Sadamo Huseino kariai išgirsta nerimą keliantį garsą. 1982-ieji, už kelių kilometrų stovi priešas – Irano armija, ir tūkstančiai balsų skrosdami tylą vienu ritmu skanduoja: „Allahu akbar, Allahu akbar! – Dievas yra didis, Dievas yra didis!“

Staiga pasigirsta sprogimai. 40 tūkstančių Irano karių leidžiasi Irako gynybinių įtvirtinimų link. Nuolat tai vienur, tai kitur sudreba žemė, kai puolantieji užlipa ant minų, nes irakiečiai užminavo visą lauką priešais savo pozicijas.

Auštančio ryto šviesoje irakiečiai nustemba pamatę, kad juos puola nepaprasti kareiviai. Didžiąją puolančiųjų dalį sudaro berniukai – kai kurie tokie maži, kad vos pavelka ginklą. Nors amžiaus jiems trūksta, jie visiškai nebijo mirties.

Tūkstančiai berniukų veržiasi į priekį, jų ryžto nenuslopina vaizdas, kaip nuo sprogusių minų į orą lekia sudarkyti draugų kūnai. Išsigandę irakiečių kariai bando šaudyti į plūstančius žmones, šimtai jų krinta, tačiau juos pakeičia tūkstančiai. Niekas negali sustabdyti puolimo bangos – po kelias dienas trukusių mūšių iraniečiai užima Irako pozicijas.

1982 m. gegužę džiūgaudamas ir šlovindamas pergalę Irano laikraštis „Ettelaat“ taip aprašo vaikų armijos indėlį: „Jie bėgo per minas, o jų akys nieko nebematė, ausys nieko nebegirdėjo. Kai nusėdo mūšio dulkės, nieko nebebuvo likę. Tik mėsos gabalėliai ir kaulai gulėjo išsibarstę dykumoje ir prilipę prie uolų.“

Sadamas baiminosi islamo revoliucijos

XX a. devintajame dešimtmetyje aštuonerius metus trukęs Irano ir Irako karas šiuolaikinėje Artimųjų Rytų istorijoje buvo bene kruviniausias. Karo žiaurumą turbūt labiausiai atskleidžia faktai, kaip Iranas masiškai išnaudojo vaikus. Tai, kad kare dalyvavo ir vaikai, nebuvo nieko nauja, tačiau Irano dvasiniai vadovai nuėjo dar toliau. Irano armijoje vaikai buvo ne paprasti kareiviai, o sudarė gynybinių pajėgų avangardą.

Irano ajatola Ruhola Chomeinis Irako kariuomenei, 1980 m. rugsėjį užpuolusiai Iraną, metė žiaurų atsaką – vaikų armiją. Prieš metus ajatola Chomeinis po kruvinos revoliucijos, per kurią buvo nuverstas šachas Mohamadas Reza Pahlavis, buvo paskelbtas dvasiniu šalies vadovu. Dabar Iranas tapo Islamo Respublika ir turėjo būti valdomas vadovaujantis griežtais religiniais principais.

Revoliucija pasaulyje ir ypač gretimame Irake, valdomame diktatoriaus Sadamo Huseino, sukėlė didelį atgarsį. Irakas buvo pasaulietinė valstybė, bet didžiąją dalį aukščiausių valstybės postų užėmė musulmonai sunitai, nors dauguma šalies gyventojų, kaip ir Irane, buvo šiitai.

Sadamas Huseinas baiminosi, kad dvasiniai Irano lyderiai ims skatinti Irako šiitus sukelti revoliuciją. Taigi diktatorius nusprendė pasinaudoti suirute Irane ir užpuolė šalį norėdamas nuversti teokratinį Irano režimą.

nuotrauka::1

Uraganinis karas

1980 m. rugsėjo 22 dieną karine jėga pranašesnė Irako armija pradėjo Iraną pulti 650 kilometrų ilgio frontu. Sadamas Huseinas puolimą pavadino Uraganiniu karu, nes su savo generolais manė, kad kova bus baigta per kelias savaites.

Iš pradžių karas klostėsi, kaip planuota. Prastai organizuota Irano kariuomenė priešinosi menkai, ir nuo pasienio teritorijų prie Šat al Arabo upės atsitraukė atgal į rytus iki kalnų. Tačiau kai priartėjo prie Pietų Irane esančio Choramšahro miesto, Sadamo armija nelauktai sustojo veržtis. Mieste buvo dislokuotos nedidelės revoliucinės Chomeinio pajėgos. Šie vyrai nė nemanė pasiduoti be kovos. Ištisą mėnesį vos 2 500 vyrų, ginkluotų tik lengvais šaunamaisiais ginklais, gynė miestą nuo 14 tūkstančių gerai ginkluotų irakiečių karių ir tankų.

Choramšahras buvo užimtas tik po mėnesio, o per tą laiką Irako armija neteko aštuonių tūkstančių kareivių. Fanatiška revoliucinė gvardija sustabdė greitą Sadamo Huseino armijos puolimą ir parodė, kas laukia irakiečių ateityje.

Liaudies kariuomenė palauš irakiečius

Ajatola Chomeinis revoliucinę gvardiją įkūrė metai prieš Irako įsiveržimą. Jos narius sudarė tik visiškai Chomeiniui atsidavę ir itin religingi jauni vyrai. Pagrindinis gvardijos uždavinys buvo ginti dvasinius šalies lyderius vykstant perversmui. Chomeinis nuogąstavo, kad reguliarioji Irano armija gali bandyti sukilti, todėl sumažino karių skaičių nuo 285 tūkstančių iki 150 tūkstančių.

Sadamui Huseinui pasiuntus savo tankus per sieną, Chomeinis nusprendė, kad pagrindine pasipriešinimo jėga turi tapti revoliucinė gvardija, kurią tuo metu sudarė tik maždaug 30 tūkstančių vyrų. Iškart buvo pradėta didžiulė verbavimo į naujas ypatingas pajėgas kampanija. Savanoriais paimta tūkstančiai vyrų, ypač daug iš miesto darbininkų sluoksnio, nes juos buvo lengva uždegti religinėmis kalbomis ir kitokia propaganda.

Naujokams apginkluoti ir išmokyti naudotis ginklu nebuvo laiko. Chomeiniui nedelsiant reikėjo gausių pajėgų, galinčių pasipriešinti užpuolikų armijai. Todėl 1981 m. sausį revoliucinės gvardijos vadas gavo ypatingų karių, kuriuos buvo galima siųsti į frontą tuojau pat.

Ši kariuomenė pavadinta „Basidž“ (persų kalba – mobilizacija) – tai savanoriai, kurių, Chomeinio žodžiais, turėjo būti 20 milijonų ir kurie Irano armiją turėjo padaryti nenugalimą. Priešingai nei revoliucionierių kariai, kurie buvo nuodugniai mokomi ir treniruojami, „Basidž“ armijos karius apmokydavo tik kelias savaites. Pagrindinis ir svarbiausias jų stiprybės šaltinis buvo religinis fanatizmas.

Revoliucija ir Irako invazija daugelio iraniečių širdyse įžiebė nacionalizmo kibirkštį, o vadovai tuo pasinaudodami uždegė ugnį. Netrukus į „Basidž“ armijos būstines ėmė plūsti įvairiausio amžiaus savanorių. Tarp jų daug moksleivių, kai kurie vos sulaukę 12 metų. Dvasiniai šalies vadovai mulos tokius jaunuolius stoti į armiją agitavo itin aktyviai.

„Į mokyklą nuolat ateidavo mulos ir praleisdavo čia ištisas valandas“, – vėliau prisiminė kareiviu tapęs berniukas Samiras.

„Jie mums pasakojo apie šlovingą islamo revoliuciją ir ajatolą, kuris mus išvadavo iš Amerikos nasrų. Tada mes šaukdavome: mirtis Amerikai, mirtis Izraeliui ir mirtis Sadamui!“

Mulos teigė, kad kovoti už islamą yra didžiulė garbė, ir ragino berniukus tapti tokiais kankiniais kaip al Chuseinas – pranašo Mahometo giminaitis ir vienas šiizmo kūrėjų.

„Per televiziją parodė berniuką, apsirengusį kareivio uniformą ir užsirišusį raudoną „Basidž“ armijos galvos raištį, – prisiminė Samiras. – Jis pasakojo, kaip garbinga būti islamo kariu ir kovoti su irakiečiais dėl savo laisvės. Paskui jis pridūrė, kad ir mes turime prisidėti prie jo.“

Propaganda Samirą paveikė. Jis dalyvavo masinėse demonstracijose Teherane ir kartu su tūkstančiais kitų raudonus „Basidž“ raiščius ryšinčių vaikinų skandavo mulų šūksnius, nukreiptus prieš JAV ir Sadamą Huseiną.

„Basidž“ armijos savanorių stovykloje Samiras išmoko šaudyti šautuvu ir mėtyti rankines granatas. Paskui jį išsiuntė į frontą.

Savižudžių lavina

Kol iraniečiai vykdė milžinišką mobilizavimo kampaniją, Sadamo Huseino Uraganinis karas visiškai sustojo. Choramšahro mieste patirti didžiuliai nuostoliai išgąsdino Irako diktatorių, tad, užuot mėginęs pulti toliau, jis įsakė savo kariams pastatyti milžiniškus gynybinius pylimus, apkasus ir bunkerius, nes tikėjosi, kad iraniečiai atsisakys minties susigrąžinti prarastas teritorijas.

Iraniečiai manė kitaip. 1981 m. pabaigoje Irano pajėgos pradėjo puolimų seriją. Ši karinė operacija gavo kodinį pavadinimą „Kelias į Jeruzalę“, o pagrindinis iškeltas tikslas buvo atsikovoti okupuotą Irano miestą Bostaną. Lapkričio 29 dieną miestą puolė 80 tūkstančių fanatiškai nusiteikusių revoliucinės gvardijos ir „Basidž“ armijos savanorių, tarp kurių buvo daug ir mokyklinio amžiaus berniukų. Kariai, net nelaukdami, kol, kaip planuota, armijos artilerija apšaudys gynybinius priešo įtvirtinimus, puolė į priekį ir nugalėjo irakiečius, nes pranoko juos gausumu ir nebijojo mirti.

Šis puolimas buvo pirmasis „žmonių lavinos puolimas“ kare. Vienas Irako karininkų žurnalui „Der Spiegel“ 1982 m. pasidalijo savo patirtimi: „Jūs galite iššaudyti pirmąsias puolančiųjų gretas, paskui antrąsias. Netrukus kūnų krūvos išauga, ir galop norisi tik rėkti ir bėgti šalin. Šiaip ar taip, tai žmonės.“

Mūšyje prie Bostano iraniečiai neteko 30 tūkstančių karių, dauguma jų buvo „Basidž“ armijos savanoriai. Tačiau dvasiniai šalies lyderiai įsitikino, kad jų taktika veiksminga.

Berniukai kūnais išminavo lauką

1982 m. kovą prie Dezfulo ir Šušo miestų priartėjo 120 tūkstančių „Basidž“ armijos savanorių, revoliucinės ir reguliariosios armijos kareivių. Irakiečių pajėgos stovėjo tik penki kilometrai nuo sienos, tačiau, pasak Irano pulkininko, iš kurio fronte interviu ėmė britų dienraščio „The Times“ žurnalistas Robertas Fiskas, iraniečių uždavinys buvo išstumti Irako pajėgas iš Irano teritorijos.

„Mūsų kariai gali perplaukti ir paskutinę pasaulio upę, tačiau imamas Chomeinis to neleis“, – aiškino pulkininkas, o tuo metu jo karininkai ir mula po kiekvieno jo sakinio choru kartojo: „Dievas yra didis! Mirtis JAV! Mirtis sovietams!“

Paskui žurnalistas ėmė interviu iš keturiolikamečio „Basidž“ armijos kovotojo. Šis noriai pasakojo, kaip per mūšį neteko dviejų bendraamžių draugų ir kaip verkė nusivylęs, kad jo išvykimas į frontą buvo atidėtas. Berniukas džiaugėsi, kad jam pagaliau leista dalyvauti kruvinoje atakoje.

Praėjus vos mėnesiui, buvo iškeltas paskutinis operacijos „Kelias į Jeruzalę“ tikslas – atsikovoti Choramšahrą, kurį užimdami irakiečiai taip sunkiai kovėsi. Sadamo Huseino kariai čia pastatė galingų gynybinių įtvirtinimų su pylimais, bunkeriais ir minų laukais. Todėl pirmiausia į ataką buvo pasiųsta „Basidž“ armija, kad reguliariajai kariuomenei išvalytų kelią.

„Kai kurie vaikai prieš išbėgdami į minų lauką susisupo į apklotus, kad sprogimai taip smarkiai neištaškytų jų kūnų ir kad kūno dalis būtų galima surinkti ir sudėti į karstą“, – po mūšio rašė iraniečių laikraštis „Ettelaat“.

1982 m. gegužės 24 dieną iraniečiai palaužė pasipriešinimą ir užėmė Choramšahrą. Paskui sukaupę visas pajėgas Irako kariuomenę išstūmė iš Irano. Palaužtas Sadamas Huseinas desperatiškai bandė su Irano vadovais susitarti dėl taikos. Tačiau pergalė pakeitė Chomeinio nuomonę – jis norėjo, kad jo kankinių kariuomenė įsiveržtų į Iraką ir nuverstų diktatorių.

Fronte – 100 000 moksleivių

Chomeinis sugalvojo naują planą – užimti šiitų gyvenamą Pietų Iraką, kuriame buvo antras pagal dydį šalies miestas Basra. 1982 m. vasarą Irano kariai surengė penkias atakas ir bandė užimti miestą, tačiau irakiečiai gindamiesi savo šalyje buvo pranašesni ir atakas atremdavo. Irano vadovams teko pripažinti, kad reikia daugiau karių.

Taigi 1983 m. vėl buvo pradėta plataus masto kampanija, kviečianti berniukus į „Basidž“ armijos gretas. Metams baigiantis, Irano švietimo ministerija išdidžiai suskaičiavo, kad į mūšio lauką išėjo 100 tūkstančių mokyklinio amžiaus berniukų ir 30 tūkstančių mokytojų.

„Nėra nė vieno miesto ir nė vienos mokyklos, kurie nebūtų patyrę kovos džiaugsmo arba nebūtų išgėrę mirties eliksyro“, – pompastiškai rašė laikraštis „Ettellat“ ir siuntė propagandines nuotraukas į beveik tuščias šalies mokyklas.

„Basidž“ armijos vaikai Irano planuojamas atakas vykdė kartu su revoliucine gvardija. Į šiaurės rytus nuo Basros vienas trylikametis berniukas kariniuose mokymuose praleido tik mėnesį ir gavo pirmą karinę užduotį. Kartu su būreliu vyresnių vyrų ir tūkstančiais kitų berniukų, ginkluotas šautuvu ir dviem rankinėmis granatomis, jis turėjo užimti kelią, vedantį į Basrą.

„Pasiekę kalno viršūnę, pasileidome žemyn į kitą pusę priešo pozicijų link. Aš jau nieko nebebijojau. Bėgdami visi kartu šaukėme „Allahu Akbar!“, o priešais mačiau bėgančius kareivius – daugybę įvairių šalmų. Tada jie pradėjo šaudyti. Aplink mane krito kūnai, bet aš bėgau toliau ir šaukiau.“

Galop berniukas buvo pašautas į koją ir paimtas į nelaisvę.

Kelis kartus „Basidž“ armijos kariai nesėkmingai bandė palaužti irakiečių pasipriešinimą.

„Jie šaukė „Allahu Akbar!“ ir vis bėgo, o mes šaudėme. Su savo 50 milimetrų kulkosvaidžiais mosavome į šonus kaip su dalgiais. Mano vyrams buvo 18, 19 metų – jie tebuvo keleriais metais vyresni už šiuos vaikus. Mačiau, kaip kai kurie jų verkė. Kai kada karininkams tekdavo versti juos grįžti prie ginklų, – prisiminė vienas Irako karininkas, kuriam teko dalyvauti tokiose atakose. – Kartą pamatėme iraniečių vaikus, dviračiais artėjančius prie mūsų. Mano vyrai ėmė juoktis. Tačiau kai berniukai ėmė mėtyti rankines granatas, mes liovėmės juokęsi ir pradėjome šaudyti.“

Daugiausia atakų surengė vaikai

1983 m. iraniečiai prarado trigubai daugiau kareivių nei irakiečiai, tačiau Irako teritorijos užėmė nedaug. Vis dėlto Irano vadovybė nutarė masines atakas rengti toliau. 1984 m. surengta daug masinių atakų, kuriose, kaip ir anksčiau, pirmieji puldavo kareiviai vaikai. Vykdant svarbiausią metų operaciją „Kheibar“, 57 procentus Irano armijos kareivių sudarė moksleiviai. Pripučiamomis valtimis ir plaustais jie persikėlė per pelkes, esančias į šiaurę nuo Basros.

„Mes nieko nebijojome, nes 10 metų berniukas nesupranta, ką daro bėgdamas priešo kareivių link“, – vėliau pasakojo į nelaisvę paimtas berniukas.

Didžiausiu to laikotarpio iraniečių pajėgų laimėjimu galima vadinti dirbtinių Majnuno salų, supiltų svarbiausio Irako naftos telkinio viduryje, užgrobimą, įvykdytą „Basidž“ armijos. Tačiau reguliariajai Irano armijai nepavyko į salas perkelti artilerijos, apginti lengvai ginkluotų revoliucionierių ir „Basidž“ armijos kovotojų. Netrukus irakiečiai vėl puolė.

Vienas iranietis berniukas vėliau prisiminė: „Po kiek laiko pasirodė daugybė Irako tankų, priartėję per šūvio atstumą, jie ėmė į mus šaudyti – tai truko tris dienas ir tris naktis. Man atrodo, kad iš 1 200 vyrų išgyveno tik 34.“

Įnirtinguose mūšiuose pelkėtoje vietovėje 1984 m. kovą dalyvavo po 250 tūkstančių karių iš kiekvienos pusės. Irakiečiai, norėdami išstumti iš šalies Irano armiją, griebėsi žiaurių priemonių. Virš pelkių skraidė koviniai sraigtasparniai ir raketomis bei kulkosvaidžių serijomis šienavo Irano karius. Irakiečiai kovodami naudojo garstyčių ir nervus paralyžiuojančias dujas. Vienoje vietoje irakiečiai išmontavo aukštos įtampos elektros liniją ir srovę nukreipė į pelkes – Irano kariai buvo tiesiog sudeginti gyvi. Irako puolimas iraniečiams kainavo 25 tūkstančių karių gyvybių. Maždaug 10 tūkstančių vaikų žuvo, buvo sužeisti arba pateko į nelaisvę.

Iranas atsisakė masinių atakų

Iraniečiams pasisekė užimti dirbtines Majnuno salas ir pasiekti keletą kitų pergalių, tačiau apskritai „Kheibar“ operacija patyrė fiasko. Sadamo Huseino kariai įnirtingai gynė tėvynę, o netrukus net užkietėję mulos suprato, kad jaunųjų „Basidž“ kovotojų kankinystė yra beprasmiška. Masinių atakų skaičius po truputį mažėjo, jas keitė tradicinė kovos taktika.

Karas tęsėsi, sekėsi geriau tai vieniems, tai kitiems, tačiau abi šalys patyrė didelių nuostolių. Lemiamos pergalės nepavyko laimėti nė vienai armijai. Chomeinis atmesdavo visus taikos pasiūlymus, kol galop artimiausi senojo ajatolos rėmėjai jį įtikino, kad kyla grėsmė pačiai revoliucijai.

1988 m. liepos 17 dieną Iranas nusiuntė laišką Jungtinėms Tautoms ir pareiškė sutinkantis su paliaubomis. Po trijų dienų per Irano radiją buvo perskaityta Chomeinio kalba: „Jaučiuosi labai nelaimingas, kad esu dar gyvas. Man būtų lengviau mirti arba tapti kankiniu.“

Po metų senasis ajatola mirė. Oficialią taikos sutartį abi šalys pasirašė tik 1990 m. rugpjūčio 16 dieną. Per karą žuvo daugiau kaip milijonas žmonių. Niekas tiksliai nežino, kiek žuvo vaikų kareivių, tačiau tyrėjai spėja, kad mažiausiai 100 tūkstančių.

Po karo abiejų šalių sienos išliko tos pačios, tačiau ir Sadamas Huseinas, ir Irano dvasiniai lyderiai užsitikrino didesnę valdžią, nei turėjo prieš karą.

Prenumeruodami žurnalą sutaupote iki 30% nei pirkdami kas mėnesį.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Popiežius aukojo mišias Kaune

Daugiau kaip 100.000 tikinčiųjų iš Lietuvos ir gretimų valstybių dalyvavo sekmadienį Kauno Santakos parke...

Laisvalaikis
10:42
Dešimtys tūkstančių tikinčiųjų susirinko į popiežiaus mišias Kaune 4

Dešimtys tūkstančių tikinčiųjų sekmadienio rytą susirinko į Kauno Santaką dalyvauti popiežiaus Pranciškaus...

Laisvalaikis
08:28
5 svarbios popiežiaus Pranciškaus citatos viešint Vilniuje 6

Popiežius Pranciškus šeštadienį lankėsi Vilniuje, kur susitiko su valstybės vadovais, tikinčiaisiais ir...

Laisvalaikis
2018.09.22
Vatikano bankininko Pauliaus Marcinkaus paslaptis 8

Kai 1971 m. popiežius Paulius VI vyskupui Pauliui Kazimierui Marcinkui patikėjo „Istituto per le Opere di...

Laisvalaikis
2018.09.22
Šventasis Tėvas: tieskime tiltus, užuot statę sienas 3

Popiežius Pranciškus, sveikindamas susirinkusiuosius S. Daukanto aikštėje, priminė Tautos giesmės eilutes „Iš...

Laisvalaikis
2018.09.22
Iš arčiau: popiežiaus drabužiai, ženklai, vardai 1

Pavadinimas „popiežius“ yra kilęs iš graikų žodžio „pappas“, reiškiančio tėvą. Pirmaisiais šimtmečiais šiuo...

Laisvalaikis
2018.09.22
Popiežius Pranciškus vieši Lietuvoje 1

Šeštadienio, rugsėjo 22-osios rytą, su valstybiniu ir apaštaliniu vizitu atvyko popiežius Pranciškus. Per dvi...

Laisvalaikis
2018.09.22
Popiežiaus vizitui – užsienio ir lietuvių žurnalistų desantas

Per dvi viešnagės Lietuvoje dienas Popiežius Pranciškus susitiks su valstybės vadovais ir visuomenės...

Rinkodara
2018.09.22
Katalikų bažnyčios CEO – tylusis revoliucionierius

Popiežius Pranciškus į istoriją mėgina įsirašyti kaip pontifikas, pakeitęs XXI a. Romos katalikų bažnyčios...

Laisvalaikis
2018.09.22
Grušas: turiu vilties, kad popiežius mus uždegs džiaugsmu ir viltimi 2

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas sako tikįs, kad į Lietuvą šeštadienį ilgai laukto vizito...

Laisvalaikis
2018.09.21
Popiežius Lietuvoje lankėsi prieš ketvirtį amžiaus – ar išgirdome jo žodžius Premium 1

1993 m. rugsėjį šv. Jonas Paulius II išlipęs iš lėktuvo pabučiavo Lietuvos žemę prabėgus vos kelioms dienoms,...

Verslo klasė
2018.09.21
Vilniuje atidengtas paminklinis akmuo žydų gelbėtojams 

Vilniuje penktadienį pagerbiant žydų gelbėtojų Lietuvoje atminimą atidengtas paminklinis akmuo.

Laisvalaikis
2018.09.21
Nidoje įamžintas prancūzų karių atminimas

Neringos kultūrinį kraštovaizdį papildė dar vienas meninis akcentas, kviečiantis atkreipti dėmesį į mažai...

Laisvalaikis
2018.09.21
Religinis turizmas – vien popiežiaus vizito gali nepakakti

Rengiantis popiežiaus Pranciškaus vizitui, susigriebta, kad religinio ir piligriminio turizmo niša mūsų...

Prezidentė popiežiui Pranciškui dovanos Laisvės varpą 3

Prezidentė Dalia Grybauskaitė Lietuvoje viešėsiančiam popiežiui Pranciškui dovanos Laisvės varpą – Lietuvos...

Laisvalaikis
2018.09.21
Popiežius Baltijos šalyse žada pagerbti laisvės aukas ir siekti įkvėpti vilties

Popiežius Pranciškus sako, kad per vizitą Baltijos šalyse jis pagerbs laisvės aukas, ir sieks įkvėpti...

Laisvalaikis
2018.09.20
Vienas garsiausių Katalikų bažnyčios paveikslų saugomas Vilniuje

Į oficialius popiežiaus Pranciškaus, šį šeštadienį atvykstančio į Lietuvą, maršrutus Dievo gailestingumo...

Laisvalaikis
2018.09.20
Seniausiam pasaulyje piešiniui – 73.000 metų 1

Archeologai skelbia Pietų Afrikoje suradę seniausią pasaulyje meno kūrinį. Manoma, kad tai, kas panašu į mūsų...

Laisvalaikis
2018.09.19
Atradimai „Prospekto“ galerijoje

Kada paskutinį kartą buvote užsukę į gyvūnų iškamšų dirbtuvę, sandariame maišelyje nešini kokiu medžioklės...

Laisvalaikis
2018.09.19
Sigitas Tamkevičius: popiežiaus maršrute – ir buvęs KGB kalėjimas

1983 metais ilgus mėnesius tardomas KGB kalėjime Vilniaus centre tuometinis Kybartų klebonas Sigitas...

Laisvalaikis
2018.09.19

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau