„Iliustruotoji istorija“: 50 USD už skalpą

Johnas Glantonas ir jo vyrai joja per Meksikos Sonoros valstiją atsiimti didelio atlygio. Jie vežasi 37 džiovintus apačių indėnų, kuriuos vyriausybė buvo liepusi nužudyti, skalpus. Nors už skalpus pažadėtas didelis atlygis, vyrai nepatenkinti. Ilgą laiką nepavyko nuplėšti skalpų. Glantono gaujos nariui, jaunam amerikiečių dezertyrui Samueliui Chamberlainui tai buvo dar vienas nesėkmingas žygis, nes nepavyko nuimti nė vieno skalpo. Be to, galvažudžių gauja buvo netekusi vienuolikos vyrų.

Netrukus jie prijoja nedidelį būrį Meksikos valstiečių, stovyklaujančių sausoje Sonoros stepėje – tikriausiai iš jų žemių juos išvarė karingai nusiteikę apačių indėnai. Glantonas nusprendžia, kad tai puiki galimybė nuimti dar porą skalpų. Persirengę apačiais, gaujos nariai užpuola stovyklautojus, atima jų maistą ir žiauriai nužudo tris valstiečius bei penkias moteris. Nauji skalpai greitai sumetami į maišą prie kitų. Glantonas mano, kad niekas neatskirs, ar skalpai – apačių indėnų, ar meksikiečių valstiečių. Skalpas juk tėra skalpas.

Žiaurus išpuolis prieš Meksikos valstiečius 1849 m. buvo keletą metų trukusių skerdynių pradžia. Buvo žudomi ne tik čiabuviai, bet ir meksikiečiai civiliai, moterys bei vaikai.

Indėnai sukyla

Glantonas ir jo vyrai tapo skalpų medžiotojais penktojo XIX a. dešimtmečio pabaigoje, kai Sonoros gubernatorius Jose de Urrea pažadėjo 50 JAV dolerių atlygį už vieną apačio skalpą, o už apačių vado Santanos skalpą pažadėta tūkstančio JAV dolerių premija.

Konfliktas tarp apačių indėnų ir meksikiečių truko jau šimtmetį. Didelė čiabuvių dalis buvo priversta kraustytis į uždaras rezervacijas ir ten paklusti meksikiečių užgaidoms. Kai 1831 m. valdžia sumažino apačių indėnų maisto racioną, čiabuviai pradėjo puldinėti meksikiečius, iš savo buveinių kalnuose Arizonoje ir Naujojoje Meksikoje plėšė kaimus, grobė gyvulius ir daiktus. Todėl jau 1835 m. Sonoros ir Čihuahua valstijos žadėjo atlygį už apačių skalpus.

1846 m. Meksikos valdžia susidūrė su dar viena bėda – tais metais prasidėjo ginkluotas konfliktas su Šiaurės Amerika. Meksika buvo priversta atiduoti Naująją Meksiką, Kaliforniją ir šiaurines Meksikos dalis. 1848 m. pasibaigus karui, šiaurinė Sonoros valstijos dalis buvo kontroliuojama amerikiečių, nusilpusiai Meksikos valdžiai teko prašyti samdomų kareivių, tokių kaip Johnas Glantonas, pagalbos apsaugoti meksikiečius nuo indėnų ir nuo priešiškų amerikiečių.

Prarado mylimąją

Johnas Glantonas skalpavo Meksikos valstiečius dėl pažadėto atlygio, o apačius – visai dėl kitų priežasčių. Sklido gandas, kad jaunystėje amerikietis sutiko merginą, kurios tėvus buvo nužudę karingi lipanų indėnai. Įsimylėjęs merginą, Glantonas Teksase, ant Gvadalupės upės kranto, pastatė trobelę ir jiedu ketino ilgai bei laimingai gyventi.

Tačiau kartą priešiškai nusiteikę lipanų indėnai nuskalpavo kaimo senolius bei vaikus ir pagrobė jaunas moteris, tarp jų ir Glantono sužadėtinę. Vyrai netrukus puolė keršyti lipanų genčiai, tačiau tuo metu, kai jie kovėsi su indėnais, į nelaisvę paimtos moterys buvo nuskalpuotos ir nužudytos kirviu. Žmonės sakė, kad Glantonas labai pasikeitė. Jis tapo atsiskyrėliu, dažnai išvykdavo iš kaimo, o grįždavo nešdamasis skalpų ir džiovindavo juos savo trobelėje. Vėliau jis susidėjo su pasienio nusikaltėliais, o kovodamas su indėnais tapdavo tarsi velnio įsikūnijimu. Jeigu ne jo nuopelnai kovojant su indėnais bei Meksikos kare su amerikiečiais, tikriausiai jis būtų buvęs nulinčiuotas. Tačiau jis tapo nemokamu Teksaso reindžeriu ir pelnė piliečių pagarbą.

Kruvina dvikova

Jaunajam gaujos nariui Samueliui Chamberlainui Meksikos ir apačių karas nebuvo asmeninis karas. Jis tebuvo paauglys šviesiomis garbanomis ir besikalančiais žandenų gyvaplaukiais, kai šaltą 1846 m. gruodžio rytą atsisakė daug žadančios ateities vietos bažnyčioje ir išvyko iš Bostono.

Jis susipažino su Glantonu prirūkytoje San Antonijaus aludėje Teksase. Chamberlainas tarnavo JAV kariuomenėje, tuo metu kaip tik ilsėjosi ir mokėsi lošti pokerį. Prie vieno iš gretimų staliukų mažas tamsiaodis vyras paraudusiomis akimis ir ilgais juodais plaukais metė alkoholio taurę į JAV elitinio kariuomenės būrio reindžerį. Reindžeris išsitraukė pistoletą, įrėmė juodaplaukiui į galvą ir liepė nedelsiant atsiprašyti. Vyras kitapus pistoleto vamzdžio nejudėjo, bet atsakė: „Jei tu prašausi, Johnas Glantonas neprašaus.“

Reindžeris suprato, kad šis išsigandęs vyras, žvelgiantis į jį įdubusiomis akimis, – liūdnai pagarsėjęs Johnas Glantonas. Reindžeris nuspaudė gaiduką, bet ginklas neiššovė. Chamberlainas matė, kaip Glantonas išsitraukė peilį ir perrėžė reindžeriui gerklę. Tuomet Glantonas peršoko stalą, primynė mirštantį priešininką ir paklausė, ar dar kas nors šioje aludėje nori kautis. Norinčiųjų neatsirado. Tačiau buvo daug norinčių išgerti su nugalėtoju: kol dar šiltas lavonas buvo nešamas į lauką, o ant grindų telkšantis kraujas užberiamas pjuvenomis, aludės lankytojai ragino Glantoną išgerti.

Kruvina scena persekiojo Chamberlainą visą gyvenimą, bet jis vis tiek negalėjo nesižavėti galvažudžiais iš pasienio regiono. Glantonas mokėjo naudotis peiliu ir buvo gerbiamas skalpuotojas. Kai Glantonas su sėbrais nužudydavo auką, skalpą nupjaudavo taip, kad dešinė ausis liktų ant skalpo. Tai būdavo įrodymas, kad jie neklastoja skalpų skaičiaus.

Sūrios ašaros dėl sugadintų skalpų

Po kelerių metų Chamberlainas vėl susidūrė su žiauriuoju galvažudžiu. 1849 m. daug karo užgrūdintų jaunų JAV kareivių buvo sukaustyti antrankiais už dezertyravimą. Jis dažnai nešiojosi piešimo sąsiuvinį, kuriame piešė karo ir savo gyvenimo scenas. Vadas jį nubaudė už tai, kad nepaklusęs įsakymui piešė Arizonos

San Xavier del Bac bažnyčią. Kai Chamberlainas vienas ir beginklis kepė saulėje, jam į pagalbą atėjo svetimas žmogus – Tomas Hitchcockas, vienas iš Glantono sėbrų. Jis labiausiai priminė beprotį: kaukė kaip kojotas, be paliovos gyrė Glantoną ir jo skalpuotojus.

Ilgai nedvejodamas Chamberlainas nusprendė palikti JAV kariuomenę, eiti su išgelbėtoju ir prisidėti prie nelegalios gaujos.

Kai juodu išjojo per skurdžią dykumą, netrukus tolumoje pamatė būrį apačių indėnų. Indėnai išsirikiavo nedidelėmis grupelėmis ir pajudėjo jų link. Chamberlainas labiausiai norėjo sprukti, bet daugiau patyręs Hitchcockas šaukė iš džiaugsmo, tad Chamberlainas išsitraukė šautuvą. Jam iššovus, vienas apačis parkrito, Hitchcockas instinktyviai pabučiavo Chamberlaino šautuvą ir pavadino jį stebuklinga priemone. Visi indėnai pabėgo, tik vienas apačių karys stengėsi prisišaukti arklį, bet gyvulys stovėjo it paralyžiuotas. Indėnas nušliaužė prie netoliese esančio tarpeklio ir nušoko į prarają. Hitchcockas pravirko, kad neteko skalpo. Jis tarė: „Prakeiktas raudonodis negras taip pasielgė, kad nepaliktų mums savo plaukų.“

Tą pačią dieną jie prijojo kalnų olą, kurioje paprastai apsistodavo Glantonas su sėbrais. Čia jie gerdavo viskį, lauže kepdavo mėsą ir pupeles. Vos jiems sugulus, Chamberlainą užplūdo mintys apie negyvą indėną. Jis svarstė, ar apačis apskritai turėjo priešiškų ketinimų.

Vyrą graužė sąžinė, tačiau jis nė nenutuokė, kas jo laukia ateityje. Kai Chamberlainas kadaise išvyko iš gimtojo miesto rytinėje pakrantėje, kunigas taip nusiminė, kad jį pavadino blogesniu už patį velnią. Tačiau dvasininkas net negalėjo įsivaizduoti, koks velniškas bus jaunuolio gyvenimas.

Parbloškė skalpuotoją ant žemės

Kitą dieną Chamberlainas ir Hitchcockas pagaliau susitiko su Glantonu ir jo sėbrais ant upės kranto, medvilnės augalų pavėsyje, netoli sienos su Meksika. Vyrų buvo apie keturiasdešimt: vieni miegojo, kiti lošė kortomis, valė ginklus arba šukavo arklius. Chamberlainui ši gauja priminė laukinius ir banditus. Jis ištiesė Glantonui ranką, norėdamas pasisveikinti, bet šis paėmė Chamberlainą už nosies ir pasuko, tada prapliupo garsiai juoktis. Chamberlainas nė nepajuto, kaip kumščiu trenkė Glantonui į veidą taip, kad šis parkrito. Tuomet užšoko ant žirgo ir išsitraukė revolverį, bet dar nespėjęs iššauti buvo pagautas lasu, parverstas ant žemės ir pririštas prie medžio. Gaujos vadas pakilo nuo žolės, iš nosies jam varvėjo kraujas, jis svirduliuodamas priėjo prie Chamberlaino. Šis žvelgė į jį ramiai, nors iš tiesų slapčia maldavo pasigailėti. Visą minutę Glantonas spoksojo jam į kaktą įrėmęs šaltą ginklo vamzdį. Staiga padavė Chamberlainui ranką ir šiltai pasakė: „Išlaikei. Smūgiuoji kaip asilas.“ Chamberlainas buvo priimtas į gaują.

Kryptis – Eldoradas

VERSLO TRIBŪNA

RĖMIMAS

Vejos robotai golfo aikštyne – vejos ir žaidimo kokybei, klubo prestižui

Jei golfo entuziasto pasiteirausite, kokie yra svarbiausi veiksniai, kurie lemia žaidimo sėkmę ir kokybę, jis neabejotinai įvardins ir golfo laukų vejos tinkamą priežiūrą. Kodėl tai svarbu? Tinkamai prižiūrimi golfo laukai ir jų veja lemia ne tik bendrą žaidimo kokybę, žaidėjų patirtį, lazdų ir strategijos pasirinkimą, bet ir žaidėjų saugumą, prisideda prie aplinkosaugos ir tvarumo, galiausiai – turi reikšmės klubo reputacijai ir turi įtakos jo ekonominiams rezultatams.

Labdaringame golfo turnyre surinkta beveik 50 tūkst. eurų paramai Ukrainai

Sekmadienį, rugsėjo 14 d., Europos Centro Golfo Klube įvyko jau devintasis tradicinis labdaringas golfo turnyras „9th Czeslaw Okinczyc Golf Cup 2025“, subūręs golfo bendruomenę kilniam tikslui. Šių metų renginio metu pavyko surinkti net 49 830 eurų. Visa surinkta suma bus skirta pirmosios Ukrainos ponios Olenos Zelenskos fondo misijai – priedangų, apsaugančių nuo oro antskrydžių, atstatymui ir įrengimui Ukrainos mokyklose bei vaikų darželiuose.

1

„OnWorkation“ pradeda bendradarbiauti su specializuotu darbostogų kompleksu Italijoje

Darbostogų organizavimo komanda „OnWorkation by AirGuru“ pradeda išskirtinį bendradarbiavimą su „Workation Village“ – specializuotu darbostogų kompleksu Šiaurės Italijoje. Ši partnerystė atveria naujas galimybes Baltijos šalių įmonėms, kurios ieško būdų derinti darbą su komandos stiprinimu ir autentiška patirtimi.

Mokslininkai atrado naują reiškinį: kas ta Utenizacija?

XXI a. mokslininkų atrastas reiškinys. Utenizacija – tai visuomenės narių polinkis gerinti savo emocinę ir psichologinę būseną, persikraustant gyventi ir dirbti į Uteną. Kai kurie mokslininkai utenizacijai priskiria ir pastebimai išaugusį verslų susidomėjimą plėtra bei investicijomis Utenos krašte.

3

Chamberlainas ir naujieji jo bendrai siautėdami keliavo iš vienos valstijos į kitą iki pat kruvinos 1849 m. dienos, kai susidūrė su Sonoros valstiečiais, o Glantonas nusprendė, kad jokio skirtumo, ką žudyti – indėnus ar meksikiečius.

Netrukus valstiečiai ėmėsi keršyti: sutelkė didelį būrį ir pradėjo puolimą. Per mūšį keli skalpuotojai buvo sužeisti, todėl gauja nusprendė keliauti į šiaurę Naujosios Meksikos link ieškoti aukso legendomis apipintame Eldorade. Keliaudami per Arizoną jie skalpavo nekaltus valstiečius ir skalpus pristatydavo valdžiai kaip priešų apačių skalpus, už tai pasiimdavo atlygį.

Glantono gauja nepasiekė Eldorado, tačiau sugalvojo naują planą pralobti. Į pietus nuo Finikso, maždaug už šešių ar septynių kilometrų nuo tos vietos, kur Hilos upė kerta Kolorado upę, vietiniai Jumos indėnai buvo pastatę keltą. Keltas buvo geras verslas, mat juo į Kaliforniją buvo plukdomi apie turtus svajojantys auksakasiai.

Gauja užgrobė Jumos indėnų keltą, gentį išvijo ir tada puolė statyti fortą, ruošdamasi ginti įsigytą nuosavybę. Kai indėnai pareikalavo grąžinti keltą, Glantonas pagrasino, kad nusiaubs jų gyvenvietę ir išžudys visus, jeigu jie nedelsdami neparūpins jam ir jo vyrams maisto. Jumos indėnai ryžosi pulti, bet nesėkmingai. Glantonas ir jo gauja šaltakraujiškai nušovė keturis indėnus, paskui pagal seną paprotį juos skalpavo.

Išgelbėjo Dievo rykštė

Vėliau laukė rizikingas žygis – perplaukti Kolorado upę. Jausdamiesi kelto karaliai, gaujos nariai ketino žudyti ir meksikiečius, ir amerikiečius, kad galėtų ištuštinti jų kišenes ir nusavinti kitus daiktus. Tačiau keturiems gaujos nariams toks planas kėlė abejonių, tad jie, o su jais ir Chamberlainas, ėmė kurti planus pabėgti nuo žiauraus vadeivos.

Kai netrukus keturi vyrai slapčia išjojo, grįžo Jumos genties vyrai. Keliaudamas per medvilnės laukus ketvertukas pamatė, kaip indėnai joja nubausti Glantono „Tai – Dievo rykštė“, – pasakė vienas iš Chamberlaino bendrų. Jis pakėlė sombrero į dangų ir pridūrė: „Į dykumą, į Kaliforniją, aukso.“

Garsusis skalpuotojas Johnas Glantonas su savo sėbrais dienas baigė prie upės. Jumos indėnai su jais pasielgė taip, kaip jie elgėsi su kitais, – prie upės vyrai liko gulėti nuskalpuoti.

Keturi pabėgę gaujos nariai sukorė daugiau nei 200 kilometrų dykuma, kol galop pasiekė Los Andželą. Chamberlainas kelerius metus gyveno Kalifornijoje, vėliau parplaukė į Bostoną, parašė memuarus ir dienas leido kaip paprastas žmogus – dirbo valstybinį darbą, vedė ir susilaukė trijų vaikų.