Vasaris kino teatre: su tikromis istorijomis ir mitais apie jas

Nors dabar jau beveik nebebūna, kad kino teatruose tvyrotų intelektinė tuštuma. Aišku, bus užtektinai populiariausio mūsų dienomis komercinio žanro – siaubo: robotai stengsis tapti žmonėmis (siaubo filmas „Palydovė“, „Companion“, režisierius Drew Hancockas), o kažkada daug vilčių autorinio kino mėgėjams teikęs amerikiečių režisierius Stevenas Soderberghas filme „Būtybė“ („Presence“) išbandys eksperimentinio kino manierą (bet ar dvasią irgi?), gąsdindamas paslaptingos būtybės žvilgsniu komerciniame kine. 

Nuspėjama „Konklava“ 

Jau rodomas režisieriaus Edwardo Bergerio, prieš kelerius metus išgarsėjusio filmu „Vakarų fronte nieko naujo“, filmas „Konklava“. Prasideda jis negailestingai: ekrane ilgai matome vežamo mirusio popiežiaus veidą, pridengtą peršviečiamu šydu. Ši ilga, mirtį išdidinanti scena lyg ir pažada nejaukų, neįprastą diskursą. Bet visgi filmas prasitęsia ir baigiasi nuspėjamai, nors ir pretenduoja atskleisti stulbinamas, netikėtas detektyvines paslaptis. 

Pasigėrėtinas „žvaigždingas“ aktorių ansamblis, aistringai vaidinantis Vatikano mirtinguosius. Filmas įspūdingai ir konceptualiai nufilmuotas, ištaigingi Vatikano koridoriai ir celės kelia uždaros bendruomenės, kurioje atsispindi šiuolaikinės aukštuomenės nuodėmės, intrigos ir būtinybė atrodyti gražiai. Aktorius Ralphas Fiennesas meistriškai groja pirmuoju smuiku – vaidina kardinolą, kuris mirus popiežiui privalo organizuoti konklavą ir vadovauti rinkimams. Kuo įnirtingiau jis siekia išsiaiškinti nuslėptus ir popiežiaus reputacijai galinčius pakenkti dalykus, tuo daugiau netinkamų dalykų aiškėja, nes čia visi seka visus.

Bet man atrodo, kad patraukliausi šio mėnesio filmai yra susiję su tikrais žmonėmis ir tikromis istorijomis.

Laimingi Kafkos metai

Prisipažinsiu, filmas nustebino paprastumu, nes kino kūrinių, susijusių su bene labiausiai skaitomu (ir vyresniųjų klasių moksleivių turbūt mėgstamiausiu) Prahoje gimusiu žydų kilmės vokiškai rašiusiu ir garsiausiu austrų novelistu vadinamu Franzu Kafka (1883–1924), autoriai paprastai verčiasi per galvą, stengdamiesi būti tokie pat keisti kaip niūrus šio rašytojo pasaulis. 

O štai kino operatorės Judith Kauffmann ir režisieriaus Georgo Maaso filmas „Meilė pagal Kafką“ („The Glory of Life“) nesistengia atspindėti rašytojo stiliaus, bet atidžiai įsižiūri į jo komplikuotą asmenybę, priklausomybę nuo mirtinos ligos, auklėjimo, aistros rašyti ir pagaliau – finansinės padėties. Iš esmės tai filmas apie paskutinius nelabai laimingo žmogaus labai laimingus ir sunkiausius gyvenimo metus, susijusius su Kafkos ir Doros Diamant meilės istorija. Gal todėl gilūs jausmai, rašytojo gebėjimas susitaikyti su lemtimi, šviesus liūdesys lydi ir po filmo. 

Trečiasis XX a. dešimtmetis stilizuotas itin profesionaliai, kai dekoratyvumo nesijaučia, o buities detalės netampa personažais, tik žmogiškos istorijos pagalbininkais. Tas pats pasakytina ir apie filme subtiliai išreikštas aktualias sąšaukas su mūsų laikmečiu – Doros (aktorė Henriette Confurius) politines pažiūras, aktyvizmą. Viskas šiame neilgame filme harmoningai sudera, tarsi be jokių specialių pastangų nustebinti. 

Tiesa, yra jame pora siurrealių scenų, bet jos – tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku, o ryškus jų kontrastas su tradicinės stilizacijos tėkme yra prasmingas. Beje, pagrindinio, Kafkos, vaidmens atlikėjas Sabinas Tambrea susijęs ir su lietuvišku kinu – jo gerbėjai šį charakteringą aktorių nesunkiai prisimins iš nedidelio epizodo režisieriaus Kristijono Vildžiūno vaidybiniame filme „Kai apkabinsiu tave“.

Kol septintasis dešimtmetis netapo fantastika

Kritikės profesija, žinoma, įpareigoja pareikšti, kad „Bob Dylan. Visiškai nežinomas“ („A Complete Unknow“) yra tradicinis biografinis filmas, nepasižymintis kažin kokiomis ypatingomis naujovėmis, o žiūrovų lūkesčių atitikimas nusveria unikalius meninius sprendimus. Taip, tai dar vienas XX a. septintojo dešimtmečio mitologiją toliau turtinantis geras pramoginis pasakojimas apie pirmuosius ir mažai žinomus (nekalbu apie gerbėjus ir melomanus) Bobo Dylano (g. 1941), amerikiečių dainininko, dainų autoriaus, rašytojo, poeto, scenaristo, pagaliau – Nobelio literatūros premijos laureato, karjeros metus. 

Filmą sukūrė Holivudo profas Jamesas Mangoldas, ir tai ne pirmas jo filmas, skirtas JAV muzikos dievams. 2005 m. jis sukūrė vaidybinį filmą „Walk the Line“, skirtą kantri muzikos legendai Johny Cashui. Cashas (aktorius Boydas Holdbrookas) pasirodys ir pasakojime apie Dylaną – pašėlęs dėdė, palaikantis jaunojo Dylano kūrybą, priešgyniaujančią folko muzikos tradicijoms. Iš esmės šis filmas – apie senų ir naujų garsų, vaizdų, elgesio modelių, muzikos supratimų susidūrimą, kuriuos lydi jausmai, draugystės, išsiskyrimai.   

Veiksmas vyksta 1961–1965 m. Niujorke. Jo priemiesčiai, muzikos scena, atvirų mikrofonų erdvės, Niuporto folko festivalio atmosfera sukurti su tokia stipria septintojo dešimtmečio mitologijos pajauta, kad pretenzijas dėl meninių inovacijų ji paverčia beveik niekinėmis. 

Taigi, septintojo dešimtmečio Amerika pilna folkmuzikos entuziastų. Vienas iš jų, Bobas, skuba pas sunkiai sergantį folko klasiką Woody Guthrie (jį vaidina Scootas McNairy), kur sutinka Pete'ą Seegerį, būsimą savo vedlį į muzikos pasaulį. Šį dainų atlikėją, festivalių entuziastą, aktyvistą suvaidino nuostabus ir nedažnai ekrane matomas aktorius Edwardas Northonas. Filmą verta pažiūrėti vien dėl jo sentimentų permainų laikui tuometinėje Amerikoje. 

Apskritai visi aktoriai parinkti tiksliai ir gėdos amerikietiškai aktorių mokyklai nedaro. Turiu nuliūdinti Timothee Chalamet negerbėjus – aktorius tinka Bobo Dylano vaidmeniui ir jam labai pritinka juodi akiniai, lūpinė armonikėlė ir gitaros. Kaip ir Dylano arogancija, muzika, cigaretė dantyse. 

Tai filmas apie laikus, kai (beveik) visi visą laiką rūkė ir labai dažnai ką nors neteisingo gėrė. Filme yra ironiška scena, kai muzikantai ne tik rūko, bet ir plempia viskį tiesioginiame vietinio televizijos kanalo eteryje, jaunimą edukuojančioje laidoje. Nenustebčiau, jeigu netrukus tokie filmai taps kvalifikuojami kaip fantastiniai.