„Grant Thornton Baltic“ ekspertė: darbdaviai turėtų būti atidesni, kai nuotolinis darbas – užsienyje

Viena dažniausių klaidų, pasitaikančių darbdaviams, susijusi su įmokomis Sodrai. „Grant Thornton Baltic“ mokesčių skyriaus ekspertė ir Lietuvos mokesčių konsultantų asociacijos narė Vilma Priluckytė pažymi, kad vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymu, pagal darbo sutartis Lietuvoje dirbantys asmenys draudžiami socialiniu draudimu. Todėl darbdavys, net jei tai – Lietuvoje neregistruota užsienio įmonė, turi registruotis darbdaviu Lietuvoje ir mokėti ne tik savo dalį socialinio draudimo įmokų, bet ir išskaičiuoti Sodros įmokas iš darbuotojo darbo užmokesčio.

„Lietuvos įmonėms, samdančioms nuotoliniu būdu dirbančius darbuotojus, taip pat gali kilti analogiškos pareigos užsienio valstybėse: įsiregistruoti darbdaviu, mokėti vietos socialinio draudimo mokesčio darbdavio dalį bei išskaičiuoti socialinio draudimo įmokas iš darbuotojo atlyginimo“, – pabrėžia V. Priluckytė.

Prielaidos nuolatinei buveinei

Kiti nuotolinio darbo, kai kalbama apie darbą iš kitos šalies ar kitoje šalyje iš Lietuvos, aspektai susiję su nuolatinės buveinės faktoriumi, dėmesį atkreipia „Grant Thornton Baltic“ ekspertė.

„Lietuvos įmonėms, samdančioms darbuotojus nuotoliniam darbui kitoje valstybėje, svarbu atidžiai įsivertinti, ar dėl darbuotojų atliekamų funkcijų nebus laikoma, kad įmonė vykdo veiklą per nuolatinę buveinę toje valstybėje. Veiklos vykdymas per nuolatinę  buveinę  gali sukurti administracinę naštą bei mokestines pasekmes – poreikį registruoti nuolatinę buveinę, mokėti pelno bei pajamų mokesčius už darbuotojus toje valstybėje“, – nurodo V. Priluckytė.

Didelė tikimybė, kad, pavyzdžiui, vadovaujančias pareigas einantis darbuotojas, dirbantis kitoje valstybėje nuotoliu, gali sukurti įmonei nuolatinę buveinę. Praktikoje tenka matyti atvejų, kai Lietuvos įmonės yra pasamdžiusios užsienyje gyvenančius ir nuotoliu dirbančius vadovus, kurie tik itin ribotą laiko tarpą būna Lietuvoje, tačiau nėra registravusios nuolatinės buveinės toje valstybėje, kur gyvena vadovas.

Nemažai rizikų įmonėms sukurti nuolatinę buveinę užsienio valstybėje yra tada, kai jų darbuotojų funkcijos toje valstybėje glaudžiai susijusios su produktų ir paslaugų marketingu bei pardavimo procesu.

Pagal tarptautinių mokesčių sutarčių, kurias, siekiant sureguliuoti tarptautinio apmokestinimo klausimus, Lietuva yra pasirašiusi su kitomis valstybėmis, nuostatas nelaikoma, kad įmonė veikia per nuolatinę buveinę, kai jos veikla yra tik pagalbinio ir paruošiamojo pobūdžio. Produktų ir paslaugų reklamavimas, pristatymas traktuojamas kaip paruošiamojo pobūdžio veikla, todėl jeigu Lietuvos įmonės darbuotojų funkcijos toje valstybėje, su kuria Lietuva turi pasirašiusi tarptautinę mokesčių sutartį, apsiriboja tik tokia veikla, nuolatinės buveinės rizikos nėra.

Tačiau pasitaiko atvejų, kai darbuotojų, atsakingų už įmonės paslaugas ir produktus, funkcijos peržengia marketingo ribas, t.y. darbuotojai derasi dėl produktų ar paslaugų pardavimo. Tokiu atveju nuolatinės buveinės rizika didėja.

Ekspertė įvardija dažnai pasitaikančią įmonių klaidą: įmonės mano, kad darbuotojai, kurie neturi teisių pasirašyti bei nepasirašo produktų ar paslaugų pardavimo sutarčių, negali sukurti nuolatinės buveinės kitoje valstybėje. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad net ir tie darbuotojai, kurie patys formaliai nepasirašo pardavimo sutarčių (o jas pasirašo Lietuvoje esantys kiti darbuotojai), tačiau  atlieka esminį vaidmenį, vedantį prie sutarčių pasirašymo (pavyzdžiui, derasi dėl pardavimo sutarčių sąlygų), dažnai taip pat gali sukurti nuolatinę buveinę kitoje valstybėje.

Iitin svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad vadovaujantis tarptautinių mokesčių sutarčių nuostatomis, jeigu darbuotojų darbas susijęs su nuolatine buveine, tai nuo pirmos dienos ta valstybė, kurioje įmonė veikia per nuolatinę buveinę, turi teisę apmokestinti darbuotojų darbo užmokestį pajamų mokesčiu. Įmonės dažnai klaidingai galvoja, kad darbuotojai gali laisvai kitoje šalyje dirbti iki 183 dienų iki tol, kol ta šalis įgyja teisę apmokestinti darbuotojų darbo užmokestį. Tačiau realybė tokia, kad jeigu sukuriama nuolatinė buveinė, darbuotojų darbo užmokestis apmokestinamas gyventojų pajamų mokesčiu toje valstybėje  nuo pirmos dienos, dėl ko kyla dvigubas apmokestinimas, jei „lietuviškas“ GPM jau sumokėtas.

Laisvai samdomas darbuotojas – ne priedanga

Pasak V. Priluckytės, kartais Lietuvos įmonės klaidingai supranta, kad, nusisamdžiusios laisvai samdomą darbuotoją, dar kitaip vadinamą freelancerį (angl. Freelancer), kitoje šalyje, gali išvengti savo kaip darbdavio pareigų bei nuolatinės buveinės registravimo kitoje valstybėje.

Reiktų atsiminti, kad kaip Lietuvos, taip ir kitų valstybių mokesčių administratorius pirmiausia vertina tų santykių turinį, o ne formą. Jeigu santykiai tarp įmonės ir laisvai samdomo darbuotojo  atitinka darbo santykių požymius, įmonė gali neišvengti darbdavio statuso registravimo toje valstybėje bei atitinkamai, pavyzdžiui, socialinio draudimo ir mokesčių mokėjimo toje valstybėje.

Iš praktikos ir bendravimo su kitų šalių konsultantais matyti, kad vertinant, ar santykiai atitinka darbo santykių požymius, reikia atkreipti dėmesį į tuos pačius dalykus, kaip ir vertinant santykių pobūdį pagal Lietuvos įstatymus: ar laisvai samdomas darbuotojas turi galimybę teikti savo paslaugas kitiems asmenims?  Ar įmonė gali kontroliuoti laisvai samdomo darbuotojo darbą, tvarkaraštį, metodą ir būdą, kaip teikiamos paslaugos, ar vis dėlto darbuotojas turi laisvę teikti paslaugas savo pasirinktu laiku ir metodais? Ar įmonė aprūpina darbuotoją darbo priemonėmis? Ar asmuo turi vadovautis vidine įmonės politika? Priklausomai nuo atsakymų, rizikos dėl darbo santykių didėja arba mažėja.

Paaiškėjus, kad laisvai samdomas darbuotojas turi darbuotojo statusą, įmonei gali prireikti registruotis darbdaviu bei mokėti atitinkamus mokesčius.

Neretai laisvai samdomus darbuotojus įmonės pasamdo kaip nepriklausomus atstovus produktų ir paslaugų reklamavimui bei pardavimui kitose šalyse. Vadovaujantis Lietuvos tarptautinėmis mokesčių sutarčių nuostatomis, įmonėms, siūlančioms ir pardavinėjančioms savo produktus ir paslaugas valstybėje (su kuria Lietuva sudarius tarptautinę mokestinę sutartį) per nepriklausomus atstovus, neatsiranda rizikų sukurti nuolatinę buveinę bei mokėti pelno mokestį.

Tačiau vadovaujantis tomis pačiomis tarptautinėmis mokesčių sutartimis dažnai tokie laisvai samdomi darbuotojai iš principo neatitinka nepriklausomo atstovo sąvokos, nes jie dažnai veikia išimtinai tik vienos įmonės naudai, o tai reiškia, kad asmuo neatitinka nepriklausomumo kriterijų.

Įmonės, norėdamos pardavinėti savo produktus, nesukuriant nuolatinės buveinės statuso tose šalyse, su kuriomis Lietuva pasirašiusi tarptautinę mokesčių sutartį, turėtų užtikrinti, kad jų atstovai atitiktų nepriklausmo atstovo kriterijus: veiktų savo įprastinės veiklos ribose, neveiktų išimtinai vienos įmonės interesais, nebūtų susijęs su atstovaujama  įmone ir kt.

Gali nutikti, kad įmonė ir jos darbuotojai veikia šalyje, su kuria Lietuva neturi pasirašiusi tarptautinės mokesčių sutarties, tokiu atveju vertinant situaciją reiktų remtis išimtinai vietiniais teisės aktais, kurie gali atitinkamas situacijas reglamentuoti visai kitaip, nei tai įtvirtinta tarptautinių mokesčių sutarčių nuostatose.

Prieš eidamos į kitą rinką, įmonės turėtų gerai įsivertinti įvairius veikimo scenarijus, priklausomai nuo norimo pasiekti rezultato: ar norima veikti per nuolatinę buveinę ar ne, ar reiktų samdyti darbuotoją, ar vis dėlto sutartis sudaryti su nepriklausomai veikiančiais asmenimis.

Galioja ir užsienio įmonėms

Su tokiais pat galvosūkiais gali susidurti ir užsienio bendrovės, turinčios darbuotojų ar laisvai samdomų darbuotojų Lietuvoje. Užsienio įmonė taip pat turėtų įvertinti, ar santykiai su laisvai samdomais darbuotojais Lietuvoje nepasižymi darbo santykiams būdingais požymiais. Jeigu taip, gali tekti registruotis darbdaviu bei mokėti socialinio draudimo įmokas. Taip pat reiktų įsivertinti, ar minėti asmenys nesukuria užsienio įmonėms nuolatinės buveinės Lietuvoje.