„Sureguliuoti“ elektrą tiekiančius baubus
To dėmesio vertė padidėja artėjant svarbiems rinkimams, o elektra yra toks visiems reikalingas ir suvokiamas lakmuso popierėlis, kad greitai atsiduria dėmesio centre.
Bėda ta, kad blogiuko vaidmuo dažniausiai atitenka pelno siekiančioms verslo organizacijoms. Tarsi suponuojama mintis, kad jei verslas sėkmingas ir veikia pelningai, sukurtas gėris turi būti visų, o jei jam nesiseka, nuostolis jau yra ne visų, bet tik verslininko reikalas.
Per didelio ir netikėto pelno būti taip pat negali, nes tada valdžiai reikia sugalvoti kokį naują verslui gyvenimą apsunkinantį reguliavimo mechanizmą. Čia būtų galima kalbėti apie laikinai, o galbūt ir visam laikui apmokestintus bankų neplanuotus pelnus, kuriuos, turbūt nesunku atspėti, į biudžetą kaip darbščios bitutės suneš brangesnes bankų paslaugas naudojantys klientai.
Visgi principas ironiškiausiai atrodo vis dar nebaigtoje liberalizuoti Lietuvos elektros tiekimo rinkoje. Pats liberalizacijos procesas jau tapo neigiamu, nepasitikėjimą keliančiu folkloru. Simboliu, kaip nereikia daryti.
Taip, ilgas delsimas ir atidėliojimas leido užšokti ant baisių energijos kainų kalnelio, kai daugeliui nepavyko išlikti naujai sukurtame tiekimo segmente. Iš pradžių atrodė, kad konkurencija tarp tiekėjų gali būti tvari, o iš to naudos turėti visos pusės. Tiek dėl klientų kovojantys tiekėjai, tiek geresnes paslaugas gaunantys vartotojai.
Bet tarp jų greitai atsistoja viską sureguliuoti siekiantys politikai. Kol matėsi elektros kainų augimo trajektorija, tol jie per vakarines žinias siūlė gyventojams ir verslams nedelsiant fiksuoti kainas ir taip apsidrausti nuo dar didesnio pabrangimo.
Fiksuoti tarifai ir ilgalaikės sutartys turi daug pranašumų. Iš vienos pusės, jie verslams leidžia numatyti ir planuotis savo išlaidas energijai, o elektros tiekėjai, pasiūlę tokį apsidraudimo modelį, už rizikos prisiėmimą uždirbti pelno. Be to, tai skatina ir saulės bei vėjo parkų plėtrą, nes tarsi garantuoja pastovius pinigų srautus.
Tačiau tada nutiko gyvenimas, kainos stabilizavosi, o politikų pučiama dūdelė pradėjo skambėti kardinaliai skirtingais garsais. Vartotojas privalėjo būti apgintas. Visi gali suplėšyti sutartis, nesilaikyti jų, nes taip pasakė Energetikos ministerija, taip pasakė reguliuotojas.
Kaštus dėl nutrauktų įsipareigojimų turėtų prisiimti tiekėjai. Apie tai pasisakė ir pirmosios instancijos teismai, neleidę tiekėjams reikalauti kompensacijų.
„Iš 8 tiekėjų liko 3. Iš vienos pusės, mes konkuruojame kainomis ir siūlome skirtingus produktus, laikotarpius, bet šis segmentas yra tarsi išvargintas. Artėjant rinkimams, politikams tai svarbi tema. Pagal šiais metais atnaujintą energetikos strategiją valstybė siekia šalies energetikos sistemą pertvarkyti kardinaliai ir nuo 12 TWh suvartojimo pereiti prie 70 TWh per metus. Taip dažnai jau nutinka, kad toje žaliojo perėjimo strategijoje viskas gražu, bet jos įgyvendinimas stringa“, – dvejonių neslepia Vytenis Koryzna, nepriklausomo elektros tiekėjo UAB „Enefit“ vadovas.
„Enefit“, stebuklingai praregėjus politikams, nukentėjo dėl savo siūlytų ilgalaikių sutarčių ir dabar teisybės ieško Lietuvos Aukščiausiajame Teisme.
„Jeigu ne politikų ir reguliuotojo nenuoseklūs veiksmai, tvirtinant sutarčių sąlygas, tas verslo modelis būtų aiškus ir jis veiktų“, – priduria V. Koryzna ir kartu atkreipia dėmesį į kai kurių politinių partijų siekius dar labiau „sureguliuoti“ energetikos sektorių, visuomenę apsaugant nuo godžių elektrikų.
Visgi atrodo, kad ir vėl reguliacinės aplinkos keitimas ir nenuoseklumas gali vesti prie dar mažesnės konkurencijos, o laisvės ištroškę tiekėjų klientai tiesiog turės daugiau susimokėti. Pelno siekiančios organizacijos savo biudžetus įvykdys vienaip ar kitaip.
Ir jei jau niežti rankos ir taip norima dar labiau ką nors „sureguliuoti“, vietos pasireikšti tikrai yra. Daugelis ekspertų mano, kad pagaliau atėjo laikas nutraukti dvigubą gaminančių vartotojų subsidijavimą, kai pagamintos ir patiektos elektros kainos skirtumus sumoka likusieji vartotojai.
Visgi net billing apskaitos sistemos įvedimas kol kas yra politinis tabu. Kažkodėl niekas nenori „sureguliuoti“ iškreiptos sistemos arba bent jau pasakyti, nuo kada ir kaip tai bus padaryta.
VŽ nuomone, aiškumas saulės elektrines įsirengti norintiems gyventojams leistų planuotis, skaičiuoti atsipirkimą ir priimti sprendimą. Žinoma, jei darysime prielaidą, kad valstybės sukurta reguliacinė aplinka nebus kaitaliojama papūtus pirmam nepalankiam vėjui.
Dabar, rodos, ji yra nenuspėjama ir neprognozuojama, o daugeliui ta nežinomybė mažina mūsų šalies verslo aplinkos patrauklumą.
