Bomba tiksi, o niekas negirdi
Šalies gyventojų senėjimo tempas yra kone 2 kartus spartesnis nei vidutiniškai Europos Sąjungos (ES) šalyse, tad 2040 m. kas trečias šalies gyventojas bus 65 metų ir vyresnis, skaičiuoja Europos Komisija.
Taip sparčiai senstančią visuomenę galima prilyginti uždelsto veikimo bombai: kuo vyresni bus šalies gyventojai, tuo labiau didės sveikatos ir socialinės apsaugos išlaidos, o jas turės dalytis ekonomikoje dalyvaujantys darbingo amžiaus gyventojai, kurių kasmet bus vis mažiau ir mažiau.
Socialinis spaudimas ypač sustiprės, kai prie pensinio amžiaus priartės karta, kuriai šiuo metu kiek daugiau nei 50 m. – pagal gyventojų skaičių tai didžiausia ir kol kas darbinga amžiaus grupė.
Darbuotojų stygius jau šiandien tapo rimtu kliuviniu šalies verslo plėtrai – įmonės sako, kad darbuotojų joms trūksta kaip niekada, kai kurios dėl to atsisako savo planų.
„Lietuvos demografinė situacija katastrofiška, darbuotojų trūkumas didžiulis. Ši problema tik gilės. Verslas neabejotinai turi lūkesčių, kad net pensinio amžiaus sulaukę žmonės ilgiau pasiliktų darbo rinkoje“, – kalba Andrius Romanovskis, Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas.
Anot jo, dirbančiųjų šiandien trūksta iš esmės visuose ūkio sektoriuose, todėl verslas išskėstomis rankomis priimtų ir 50-mečius, ir vyresnius žmones, jei tik šie būtų motyvuoti ir turėtų reikalingų kompetencijų.
Tačiau valstybės pastangų sudaryti prielaidas žmonėms ilgiau išlikti darbo rinkoje, sukuriant tinkamą paskatų sistemą, įdiegiant veiksmingus mokymo ir perkvalifikavimo mechanizmus, beveik nematyti.
Iš dalies tai galima paaiškinti tuo, kad pastarojo meto geopolitiniai bei COVID-19 pandemijos valdymo iššūkiai nustūmė į antrą planą daug svarbių klausimų, tarp jų – ir senstančios visuomenės.
„Tačiau peršasi pesimistinė mintis, kad Lietuva šiandien tiesiog yra tarsi „varlė puode“: puodas jau pastatytas ant ugnies ir kaista, o mes, ramiai sėdėdami tame puode, dar nejaučiame kylančios temperatūros ir nematome būtinybės ko nors imtis“, – valstybės požiūrį komentuoja Giedrė Ramanauskienė, Lietuvos inovacijų centro Inovacijų analizės ir politikos departamento vadovė, „sidabrinės ekonomikos“ ekspertė.
Nerimą kelia tai, kad Lietuva neturi ne tik strateginių dokumentų, bet ir už jų inicijavimą atsakingos institucijos. Ministerijos, gavusios VŽ klausimą, kas valstybėje rūpinasi „sidabrinės ekonomikos“ klausimais, tarsi karštą bulvę mėto jį viena kitai.
VŽ įsitikinusios, kad su visuomenės senėjimu susijusių problemų sprendimo strategija turi neapsiriboti siekiu po truputį didinti senatvės pensijas.
Ji kuo greičiau turi tapti vienu iš valstybės prioritetų – greta gynybos klausimų, žaliosios transformacijos ar inovacijomis pagrįstos ekonomikos, kurios aukso raidėmis įrašytos valstybiniuose dokumentuose.
Šie klausimai negali būti sprendžiami fragmentiškai – turėtų atsirasti gilesnė situacijos analizė, parengti strateginiai dokumentai ir numatytos konkrečios priemonės, pavyzdžiui, kaip 50-mečiai ir vyresni bus paskatinti pasilikti darbo rinkoje, galės įgyti naujų mokėjimų ir kompetencijų.
Turi būti pertvarkyta ir užimtumo sistema, kad jos įstaigos taptų ne socialinės rūpybos poskyriais, o veiktų kaip modernios ir į verslo poreikius įsiklausančios, o ne vien savo sumanymus įgyvendinančios įdarbinimo agentūros, suvedančios darbdavius ir darbuotojus.
REKOMENDUOJAME
