Ar mūsų valstybė gali būti efektyvi?

Donaldui Trumpui laimėjus JAV prezidento rinkimus jo pagrindinis rėmėjas Elonas Muskas ėmėsi itin ambicingo projekto – vadovauti naujai kuriamam valdžios efektyvumo departamentui (DOGE). Pagrindinis DOGE tikslas yra mažinti reguliavimo naštą ir kontroliuojančių institucijų skaičių bei dydį. Muskas yra pasiryžęs sutaupyti 2 trilijonus dolerių, kas sudaro apie 30% visų valdžios išlaidų. Žinant Muską, tas procesas gali būti panašus į „pirmais antrais išsiskaičiuoti – pirmi eina namo“ žaidimą.

Panašiu metu Lietuvoje, keičiantis valdžioms, į viešumą su trenksmu išėjo „Teltonikos“ investicijų strigimo biurokratijoje atvejis, kuris į paviršių iškėlė aibę kitų problemų, susijusių su viešojo sektoriaus neefektyvumu. Vienas po kito verslininkai dalinasi savo istorijomis apie vilkinamus procesus, neišduodamus leidimus ir kitus vargus su valdžios institucijomis bei valstybinėmis įmonėmis.

Reaguodama, verslo konfederacija įkūrė Valstybės efektyvumo komisiją (VEK), kurios darbas bus svarstyti verslininkų pateiktus „skundus“ ir viešinti problemas. Tai turėtų padėti suvokti problemos mastą, o viešumas, tikėtina, išjudins vieno ar kito konkretaus atvejo sprendimus. Visgi, kad būtų inicijuota esminė biurokratijos transformacija, šiai verslo iniciatyvai trūksta vienos svarbios dedamosios – įgaliojimų priimti sprendimus dėl viešojo sektoriaus procesų, struktūros, atsakomybių ar veiklos vertinimo. Tie įgaliojimai yra valdžios rankose. Taigi, skirtingai nuo JAV prezidento mandatą turinčio ir susprogdinti valdžios aparatą žadančio DOGE, VEK veikiausiai apsiribos „gėdos lentos“ viešinimu.

Ar įmanoma efektyvi biurokratija?

Prieš ieškant sprendimų verta identifikuoti pamatinę priežastį, dėl kurios viešasis ir privatus sektoriai veikia tarsi du atskiri pasauliai. Mano nuomone, problemos esmė yra pasitikėjimo trūkumas. Verslas nepasitiki valdžios kompetencija nustatyti taisykles, todėl, siekdamas sutaupyti, ieško, kaip tas taisykles apeiti. Valdžia nepasitiki verslu, todėl vis griežtina reguliavimą ir kontrolę. Valdininkai ir tarnautojai nepasitiki vieni kitais, todėl vieni vengia atsakomybės ir daro tik tiek, kiek privalo, kiti baudžia už klaidas. Institucijų darbuotojai nepasitiki sprendimų priėmėjais, nes nuolat besikeičiantys ir nauji teisės aktai tik didina beprasmės veiklos dalį jų kasdieniniame darbe. Taip gimsta perteklinis reguliavimas ir neveikimas.

Biurokratija yra savaime besiplečianti sistema. Oficiali priežastis – vis naujos Europos direktyvos reikalauja papildomų nacionalinių teisės aktų, kurių rengimas ir įgyvendinimo kontrolė reikalauja naujų etatų. Realybėje biurokratijos kontrolė yra sudėtingas iššūkis, o savikontrolė dažnai neveikia, todėl sistema auga. Ir čia mes nesame išskirtiniai – visas pasaulis kenčia nuo augančios biurokratijos. Visgi, ne visos valstybės turi vienodą biurokratijos antsvorį. Kai kurios yra efektyvesnės už kitas.

Pagal ką atpažinti efektyviai veikiančią valstybę?

Efektyvios valstybės, tokios kaip Singapūras, Šveicarija ar Skandinavijos šalys, savo sėkmės receptus grindžia ganėtinai paprastais principais. Galima išskirti tris: skaidrumas, netolerancija korupcijai ir stiprios/kompetentingos institucijos.

Ko galime iš jų pasimokyti? Skaidrumas didinamas skaitmenizuojant procesus ir atveriant duomenis, įvedant vieno langelio principą bei supaprastinant reguliavimą. Šioje srityje pas mus teoriškai viskas reglamentuota, o praktiškai kiekvieną atvejį reikia derinti su begale institucijų, kurios visos turi savo ego – pradedant nuo „tai nėra mano darbas“ ir baigiant tuo, kad klausimo suderinimas iš pirmo karto yra „ne lygis“. Jeigu tikslo sampratą pakeistume iš „kontroliuoti ir užkardyti piktnaudžiavimą“ į „padėti Klientui“, suprastume, kad dalykai valstybėje gali veikti paprasčiau, greičiau ir pigiau.

Netolerancija korupcijai Lietuvoje tikrai yra gerokai padidėjusi. Visgi, jei papirkinėjimą siekiant gauti tai, kas yra už įstatymo ribų, esame sumažinę, tai kita forma – siekiant gauti tai, kas pagal įstatymą priklauso, bet yra sunkiai prieinama – netgi labai gyva. Biurokratinį neveikimą galima vadinti nauja korupcijos forma. Grynuosius brendžio dėžutėje už nelegalaus statinio suderinimą keičia parama krepšinio klubui už statybos leidimą laiku.

Galiausiai kompetentingos institucijos sukuriamos dirbant dviem kryptimis. Pirma, pritraukiant šviesiausius protus dirbti valstybei. Antra, sudarant sąlygas nuolat mokytis. Lietuvoje svarbu atrakinti talentų judėjimą tarp privataus ir viešojo sektorių, kurie šiuo metu vis dar yra atskiros ekosistemos. Pradėti galima nuo atrankos proceso, kandidatų neoficialiai apibūdinamo kaip „žeminančio“, keitimo – gal laikas atsisakyti tikrinti gebėjimą vizuoti raštus?

Kodėl verta siekti didesnio viešojo sektoriaus efektyvumo?

Nereiktų pamiršti svarbiausio klausimo – KODĖL? Kodėl verta transformuoti biurokratiją? Kodėl efektyvesnė valdžia yra gerai? Atsakymas susideda iš dviejų dalių. Pirma, tai apsimoka. Valdžios išlaidos Lietuvoje sudaro apie 33 mlrd. Eur. Taikyti DOGE 30% sutaupymo tikslo nerekomenduoju (juolab kad Musko šansais tiek sutaupyti ekspertai abejoja), tačiau tikslas sutaupyti 10-15% išlaidų yra pakankamai racionalus, ypač turint galvoje dirbtinio intelekto technologijų atnešamas galimybes. Net ir mažesnis rezultatas būtų reikšmingas – palyginimui, papildomas 1% BVP gynybai sudarytų apie 750 mln. Eur. Svarbu, kad dalis sutaupymų sugrįžtų viešajam sektoriui – motyvacinei sistemai, kvalifikacijos kėlimui, moderniems įrankiams.

Antra, efektyvesnis viešasis sektorius reiškia didesnį Lietuvos atsparumą – gebėjimą prisitaikyti, išlaikyti stabilumą ir veikti, nepaisant neigiamų išorinių veiksnių, krizių ar iššūkių. Vertinant geopolitinį kontekstą įrodinėti, kodėl Lietuvai reikia atsparumo, nereikia. Mano nuomone, atsparumas turi būti Lietuvos strategijos pagrindu.

Komentaro autorius – Dr. Dalius Misiūnas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius