Kaip Lietuvai tapti efektyviausią viešąjį sektorių turinčia valstybe?
Pakalbėkime apie viziją šaliai – kaip Lietuvai tapti efektyviausią viešąjį sektorių turinčia valstybe?
Visose valstybėse pati neefektyviausia įmonė yra viena ir ta pati – viešasis sektorius. Visose jose šį sektorių vienija panašios problemos ir tai, kad dauguma jų nėra sprendžiamos. Esminė vieta lyginant su verslu yra tai, kad jame nėra greičio – viskas strigę amžinuose derinimuose, kad kuo labiau išsiplautų nuo atsakomybės.
Skirtingų šalių viešieji sektoriai gana panašūs. Jų kokybę dažniausiai lemia ne sisteminių problemų sprendimas, bet bendra šalies kultūra – švietimo situacija, žmonių įprotis bendradarbiauti, požiūris į darbą komandoje, savininkiškumo jausmas.
Prieš kelias savaites buvau Danijoje, susitikau su jų viešojo sektoriaus darbuotojais. Jie kaip tik neseniai vėl laimėjo pasaulines skaitmenizacijos varžybas ir buvo nominuoti kaip turintys geriausiai skaitmenizuotą viešąjį sektorių. Ir tas yra tiesa. To pagrindinė priežastis – kaip ir rašiau aukščiau – bendra šalies kultūra. Beje, geriausiai skaitmenizuotas ir efektyviausias viešasis sektorius stipriai koreliuoja.
Pas mus dabar situacija paprasta – politinės valdžios keičiasi, bet situacija stipriai negerėja. Ir prošvaisčių čia sunku įžvelgt. Tai kaip mes galėtume susilyginti su danais ar gal net juos aplenkti?
Pirmas variantas yra nieko nekeisti, judėti po truputį ir tikėtis, kad po 50 metų kažkaip juos pasivysime. Bet žinant, kad danai irgi juda, šansų nėra daug. Tai yra tai, kas dabar vyksta, tad nieko nekeičiant, judėsime su šiuo modeliu.
Antru variantu reikėtų atleisti daugumą žmonių – tam, kad pakeistum įmonės kultūrą, turi pasikeisti ir žmonės. Ne veltui Mozė dvi kartas po dykumą vedžiojo – kad neliktų mačiusių seną kultūrą. Šis variantas irgi nėra labai realus, nes tam reikalingi politiniai sprendimai, aiškus supratimas, kas ir dėl ko daroma bei stiprūs vadybiniai gebėjimai.
Bet yra ir trečias variantas, padarantis įmanomus pokyčius per 10 metų ar dar greičiau.
Pradėkime nuo to, kad pas mus viešajame sektoriuje dirba apie 70.000 žmonių (su medikais, policija, mokytojais, tikriausiai kokie 200.000). Visų jų darbas yra užtikrinti, kad ši valstybė veiktų. Tačiau jų užduotys skiriasi. Ir tarp tų žmonių yra 0,1% kolegų, kurių darbo rezultatai apsprendžia, kiek iš tiesų mums reiks žmogiškųjų resursų konkrečiai paslaugai atlikti, kiek laiko mūsų piliečiai laiko sugaiš.
Kas tie žmonės?
Dauguma jų yra IT produktų vadovai (PV). Tai, kokius sprendimus jie priims kurdami ar modernizuodami IT sistemas ir lems, kiek po to reiks žmonių, dirbančių su jomis. 100, 50, 20, 10, o gal iš viso nereiks nė vieno, nes rezultatas bus pasiektas pilnai automatizavus procesus. Pvz. gerai veikianti e.sveikata atlaisvintų didžiulius resursus medicinoje ir atvirkščiai – jai blogai veikiant niekad neužteks medikų. Net ir neteisingus veiklos procesus įmanoma supaprastinti teisingai skaitmenizuojant.
Ypatingai svarbu – institucijų vadovai. Gyvai galiu matyti, kaip norintys pokyčio jį greitai padaro ir tam nesutrukdo niekas bei, kaip nenorintys marinuoja savo sultyse institucijas metų metus. Jie stipriai lemia, ar institucijose atsiras produktų vadovai, ar skaitmenizavimo klausimai bus imituojami. Dažnai tiesiog užtenka su jais kalbėtis, rodyti skaitmenizavimo svarbą, kad galima daryti kitaip.
Kiti kolegos, patenkantis į šią kategoriją, yra iš priežiūros institucijų – CPVA, Valstybės kontrolės, VSSA. Tai žmonės, kurie vienaip ar kitaip susiję su skaitmenizacijos projektais – dalyvauja kažkurio iš skaitmenizacijos etapų derinimo procese. Nuo jų požiūrio į darbą priklauso, kaip greitai viskas judės. Bus jis tikrinamas 3 kartus, kabinėjantis prie smulkmenų ar kaip tik spaudžiama judėti greičiau konsultuojant ir suteikiant visą reikiamą pagalbą? Bus nurodoma, kaip keisti turinį ar pasitikima komanda?
Milžiniškos svarbos yra pirkimų procesas – pirkimų žmogaus požiūris gali lemti projekto tolimesnę eigą. Galima su juo ginčytis mėnesius dėl noro turėti lankstesnę sutartį arba kaip tik jis gali padėti tai paruošti.
Politikos grupės. Jos leidžia teisės aktus, kurie lemia, kaip atrodys IT sistemos ir teikiamos paslaugos. IT komandose gali būti geriausi žmonės, bet jei iš giedro dangaus liesis nederinti su komandomis teisės aktai, niekas nesugebės užtikrinti kokybės.
Tai nereiškia, kad viskas blogai ir reikia pakeisti visus. Užtenka bent kelių žmonių nurodytose institucijose, kurie suinteresuoti projekto sėkme, kurie nori padaryti bei nebijo daryti, ir viskas gali judėti gana sparčiai.
Reikia suprasti, kad biurokratizmas irgi neatsiranda iš niekur. Viešųjų pirkimų žmonės padeda, kol jų nenuskalpuoja CPVA žmonės, CPVA padeda, kol jų nenuskalpuoja Valstybės kontrolės kolegos, Valstybės kontrolė padeda, kol jų nenuskalpuoja STT, STT skalpuoja, nes visuomenė sukuria spaudimą kažkurioje vietoje. Po tokių atvejų visi pradeda dirbti super atsargiai ir viskas vėl smarkiai sulėtėja. Atėjus su mintimi kažką padaryti, kažkuriuo momentu lieka tik vienas tikslas – sudėlioti varneles. Bet taip dirbant pasaulyje efektyvume neblizgėsime.
Kur esame mes?
Nors atrodo, kad vyksta labai daug visko, bet teisingai identifikavus problemas ir asmenis, ratas labai stipriai siaurėja. Tad produktų vadovų atrinkimas, kontaktų mezgimas su institucijų vadovybe, šnekėjimasis su ties tuo dirbančiais žmonėmis, pasakojimas, ką mes darome ir kodėl, buvo vienas pagrindinių mano darbų.
Paraleliai JIRA diegimas politikos grupėse turėjo tikslą ne tik pagerinti tų grupių darbo organizavimą ir paties rezultato kokybę (daugiau apie šitą galite paskaityti čia: https://www.linkedin.com/pulse/kaip-iti%C5%A1nikai-su-teis%C4%97s-aktais-tvark%C4%97si-eimantas-norkunas-bk8jf/ ). Bet ir IT komandoms suteikti galimybę prieiti prie planuojamų keisti teisės aktų, kad ne tik neliktų siurprizų, bet ir atsirastų galimybė korekcijoms. Beje, projektas puikiai pavyko: dirbantys su tuo kolegos pabandė paskaičiuoti naudas, bet ties 20 sustojo, sakė – užteks.
Vienintelė problema – žmonių neužtenka pakeisti, jie negali likti vieni. Tiesiog atsakomybių nusimetimo kultūra pernelyg stipri, gyvai mačiau, kaip po vieną yra „suvalgomi“ net geriausi specialistai. Nesvarbu, kad prieš tai dirbo startuoliuose, tačiau pusės metų užtenka, kad žmogus kaip užburtas kartotų „teisės aktas, procesas, teisės aktas, procesas, …“. Todėl esminis ir svarbiausias momentas – visi turime eiti kartu, dalintis klaidom, išmoktom pamokom, know-how, motyvuoti vieni kitus, palaikyti. Tada ne tik įmanoma atsilaikyti, tada viskas tampa įmanoma.
Šiuo metu esame super-lean komanda – mūsų veiklos modeliui nereikia kurti papildomų pozicijų ir naudoti papildomų lėšų. Viską statome ant esamų procesų ir etatų. Visi produktų vadovai dirba atskirose institucijose ir naudojasi esamu jose finansavimu. Tiesiog pinigus paslaugoms pakeičiame į pinigus žmonėms. Beje, tą padarius visada paaiškėja, kad paslaugoms reikia pinigų žymiai mažiau. Per porą metų valstybei padėjome išleisti 20-30 mln. mažiau ir gauti geriau.
Komandoje neturime nedirbančių su atskirais procesais, visi turi savo konkrečius projektus. Tačiau natūraliai artėjame link savo ribų, tame tarpe – ir aš.
Kokie kiti žingsniai?
Norint plėstis toliau, turi atsirasti PMO komanda, žmonės, kurie dirbs ne su projektais, bet su produktų vadovais ir konkrečiomis ministerijomis. Pradėjus nuo kelių galiausiai čia pilnai užtektų 8-10 žmonių. Jie turėtų būti atsakingi už problemų identifikavimą, komandų atrinkimą ir subūrimą, žmonių onboardinimą, projekto tikslų nustatymą, standartų užtikrinimą ir rezultatų pasiekimą. Tą dabar darau aš ir dar keli kolegos (gal net labiau kolegės), tačiau paraleliai valdant dar ir savo projektus, tai sužiūrėti tampa sudėtinga.
Į šias pozicijas negalima būtų pakliūti tiesiogiai – tik perėjus nuo apačios, sėkmingai įgyvendinus priskirtus projektus. Tam yra priežastis – viešajame sektoriuje yra daug smulkmenų ir niuansų, todėl net geriausi žmonės iš verslo gali nesunkiai pasimauti lygioje vietoje. To negalime leisti. Dirbant su high-leveliu privalai žinoti low-levelį.
Tokie žmonės, kuruojantys kelioliką projektų, turi uždirbti daug. Mano manymu, normalu būtų 7.000 - 10.000 į rankas. Tai leistų nebegalvoti apie kitus variantus, o susikoncentruoti į vienintelę užduotį – dirbant su šalies skaitmenizacija, kiekvieną dieną šalies viešajam sektoriui padėti veikti vis efektyviau, padaryti jį pavyzdžiu kitoms šalims. Taip, pozicijos skamba patraukliai ir svarbiausia kiekvienas galite į jas patekti – ateinate, deliverinate, padedate kitiems, įsitraukiate į kitus projektus, užaugate, pasiimate dar atsakomybių ir prašau – gera alga, nieko sudėtingo.
Kitos šalys bandydamos tą spręsti, bando centralizuoti procesus, buria šimtų žmonių komandas, vėliau tai vėl bando optimizuoti, lieja dešimtis, šimtus milijonų. Šiame modelyje, kurį aprašiau, žmonių reikia minimaliai, pinigų irgi – nes viskas statoma ant jau egzistuojančios sistemos. Tačiau tie, kurių reiks, turi būti gabiausi.
Yra sprendimas ir kaip suvaldyti korupcines rizikas: viešieji pirkimai vyksta atskirai ir pilnai decentralizuotai. Tuo pačiu visa komunikacija, atsiskaitymai piliečiams vyktų viešai (tą ką dabar ir darome startupgov.lt ), taikytume maksimalaus skaidrumo reikalavimus.
Vienintelė problema – valstybė gali lengva ranka ištaškyti šimtus milijonų, bet keliolikai žmonių, kurie galėtų atnešti milžinišką pokytį, pinigų sunkiai ras. Nesvarbu, kad grąža čia būtų tūkstančius kartų didesnė, nei sąnaudos. Nes tiesiog valstybėje tiek niekas neuždirba ir politiškai tai atrodytų nekaip. Neįsivaizduoju, kas galėtų priimti tokį sprendimą.
Pasvajoju, kad galėtume dirbti tiesiog paprastai ir aiškiai. Bet kol kas iki to dar toli. Vadinasi, reikia svarstyti ir alternatyvas. Vienas iš variantų – VŠĮ steigimas ir 1,2% rinkimas. Taip pat norinčių aukojimas. Tada įsidarbinus iš dalies čia, trūkstama lėšų suma būtų apmokama per šią įstaigą. Tikintis, kad gal kažkada ir toliau matant rezultatus, tai taptų valstybės finansuojama dalimi.
Toks pokytis leistų iš esmės pradėti viešojo sektoriaus transformaciją, mažinant jį, efektyvinant, gerinant jo darbo kokybę ir galiausiai – teikiamas paslaugas mūsų piliečiams. Piliečiai sumoka daug, todėl turi teisę reikalauti kokybiškų viešųjų paslaugų. Turime puikiai veikiantį verslą šalyje, galime tokį patį turėti ir viešąjį sektorių.
Visa tai, ką aprašiau nėra utopija – taip veikiame dabar, iš mūsų veiklos ir kilo ši vizija. Kiekvienas jos elementas buvo išbandytas realybėje, padarytos klaidos paverstos pamokomis, o mokėmės greitai – nes visi ėjome kartu.
Tą įgyvendinti nėra lengva. Tai net ne kelias, bet – lynas, kabantis ore. Tačiau juo turime pereiti, jei norime, kad mūsų vaikai nesidairytų kitur, nes čia būtų ta šalis, kurioje gera, o gal net geriausia gyventi.
Ir pabaigai – šie 4 metai buvo tiesiog WOW. Didžiulis dėkui visa tą padariusiai komandai ir jums, sekusiems ir sekantiems šią kelionę. Viskas bus gerai.
Komentaro autorius – Eimantas Norkūnas, Vyriausybės Valdysenos departamento vadovas
