Biurokrato išpažintis
Tai pradėkime nuo to, kad, spaudžiami ekstremalių visuomenės grupių nuomonės, perdėto uolumo, sava tiesa įtikėjusių interesų grupių (medžių saugotojų, paveldo gynėjų), tik savo veiklos sferą tematančių siauro mąstymo specialistų (susisiekimo ar inžinerinius tinklus eksploatuojančių inžinierių, visuomenės higienos specialistų ir panašiai), žmogų kažkodėl kaip gamtos priešą matančių aplinkosaugininkų dėka sukūrėme tokias sąlygas savo šalies vystymuisi, kad šiandien pagal jas nepastatytume nei Vilniaus, nei Kauno, nei Klaipėdos miesto, net ir daugelio mažųjų miestų.
Vilniaus Naujamiestis, remiantis gyventojų apklausomis, yra trokštamiausias gyventi Vilniaus rajonas. Bet jeigu norėtume jį pritaikyti gyvenimui pagal mūsų želdynų normas, turėtume išgriauti kas trečią kvartalą ir paversti juos parkais. Panaikinti kas antrą gatvę, nes atstumai tarp sankryžų yra per maži. Išgriauti ar bent iškraustyti kampinius namus, nes juose įrengti butai netenkina higienos normų – per langus patenka per mažai saulės.
Bet visa tai padarius Naujamiestis prarastų savo tapatybę, augimo perspektyvą, žmonių ir veiklų koncentraciją, o kartu ir veiklų mišrumą, paslaugų gausą ir miestietiško gyvenimo tempą – visa tai, kas daro Naujamiestį Naujamiesčiu. Miesto vaikštomumo tyrimai, dabar populiari 15 minučių miesto teorija sako, kad kvartalų plotas turėtų būti apie 1ha, kraštinė ne ilgesnė nei 150m. Priešingu atveju žmonės tiesiog nebevaikšto, o važiuoja. Ir, žinoma, automobiliu. Ogi Naujamiesčio kvartalai yra apie 2 ha ploto, kraštinės daug kur viršija 200 metrų. Taigi reikia tuos kvartalus dar skaidyti pravažiavimais ir praėjimais, o ne naikinti gatves.
Dabar į langus dedame poliarizuotą stiklą, kad nepraleistų saulės spinduoliuotės, tačiau vis dar tebeturime patalpų insoliacijos normą, dėl kurios kampiniai pastatai sunkiai gali būti gyvenami. Higienos specialistai neleidžia statyti gyvenamųjų namų palei gatves, jeigu viršijama triukšmo norma lango išorėje. Betgi taip sustatyti pastatai gali būti izoliuojami nuo triukšmo sudedant kokybiškesnius langus, o už jų atsiranda puikus tylus kiemas.
Čia tik keli pavyzdžiai dalykų, kurie nesprendžiami, ar sprendžiami vadovaujantis emocija, visuomenės spaudimu, reakcija į tarsi „viešą interesą“ ginančių visuomenės grupių susirūpinimą. Tačiau tikrai nevertinama holistiškai, analizuojant, kokią situaciją turime ir kaip tą situaciją keis eilinis apribojimas ar nepamatuotas reikalavimas. Pasakysiu tik tiek, kad reikalavimas, jog kelio apsaugos zonoje nebūtų kabelių, krūmai neaugtų ant vandentiekio, teiginys, kad patiems žaliausiems Naujamiesčio kvartalams prie Naugarduko gatvės trūksta želdynų, yra tik keli smulkūs iškreiptos sistemos pavyzdžiai.
Logiškai mąstantis žmogus, atėjęs į valstybės tarnybą, dažniausia mato situacijos absurdą ir, jeigu turi kritinį mąstymą ir siekia sukurti sąlygas visuomenės gyvenimui ir veiklai, pradeda ieškoti sprendimų. Supranta, kad teisės akto pakeitimo inicijavimas nepavyks - po metus trukusių diskusijų to neleis suinteresuotos interesų grupės, užsipuls konfliktų ir clickų ieškantys žurnalistai, ir, galų gale, politikai neišdrįs nieko keisti.
Todėl tada, kai mato, kad joks viešo gėrio interesas nepažeidžiamas, vadovaudamasis tiesiog sveiku protu, ima ir netaiko kokio nors absurdiško reikalavimo. Ieško sprendimo, kuris nenužudytų projekto ir užtikrintų viešąjį gėrį. Kuo jam tai baigiasi, akivaizdu. Geriausiu atveju - tarnybine nuobauda, o kartais ir tyrimu, bauda bei atleidimu iš darbo už teisės aktų reikalavimų nesilaikymą.
Pamatęs tokį iš darbo išmestą, su purvu ir žemėmis sumaišytą, baudomis nubaustą kolegą, kuris neėmė kyšio, bet ieškojo sprendimo, gal kartais ir, ieškodamas sprendimo, tiesiog padarė klaidą, niekas kitas jokio objektyviu kritiniu mąstymu pagrįsto sprendimo nebepriims. Tai yra nesuderins kabelio kelio zonoje, nes tai draudžia ministro įsakymas. Tai yra, sustabdys daugiamilijonines „Teltonikos“ investicijas. Nors, turėdamas kritinį mąstymą ir supranta, kad infrastruktūros koridorius tam ir sukurtas, kad jame būtų tiesiama infrastruktūra ir dviejų infrastruktūros rūšių buvimas viename koridoriuje tiesiog taupo žemę – pagrindinį mūsų resursą.
Komentaro autorius – valstybės institucijos tarnautojas, norėjęs išlikti anonimu. Redakcijai jo tapatybė žinoma.
