Tema Nr. 1 ir Lietuvoje
Prasidėjo politinių diskusijų metas, kuriose dominuoja socialinės (ne)gerovės temos ir iki ašarų jaudinantys pažadai duoti piliečiams visko labai labai daug. Iš kur ta mana staiga atsiras, nerūpi nei 15-os į Seimo rinkimus užsiregistravusių partijų ir koalicijų politikams, nei jų rinkėjams, nei pagal pašaukimą daugiau aiškumo turintiems įnešti žurnalistams.
Jei kas sudarytų lietuviškų rinkimų temų TOP sąrašą, pirmose vietose be konkurencijos puikuotųsi socialinės apsaugos ir sveikatos klausimai. Štai šią savaitę vykusiuose „Didžiuosiuose TV3 debatuose“ viešojo gyvenimo lyderiai diskutavo, ar politikai turi konkretų planą, kaip mažinti eiles pas gydytojus, skurdą ir socialinę nelygybę, ar žino, ką daryti, kad didėtų algos ir pensijos, o žmonės gyventų geriau. Arba taip pat šios savaitės pokalbis su finansų ministre Gintare Skaiste LRT „Dienos temoje“, prasidėjęs klausimu, kiek augs atlyginimai ir pensijos...
Niekas nesiginčija, kad savi marškiniai arčiau kūno, matyt, po tokių laidų mes, lyg gavę dozę raminamųjų, užmiegame, žinodami, kad po šių rinkimų jau tikrai tikrai gyvensime prezidento prieš 5 su trupučiu metų pažadėtoje gerovės valstybėje. Bet ar susimąstome, kodėl baigiantis kiekvienam politiniam ciklui tokios mus liūliuojančios lopšinės skamba iš visų pakampių ir kone iškart nutyla, pasidalijus įtakos portfelius valdžios Olimpe?
Atsakymas stebėtinai paprastas – pažadams įgyvendinti reikia pinigų, kurių kiekis priklauso nuo surenkamo valstybės biudžeto. Kuo daugiau pinigų jame – tuo daugiau pažadų galima realizuoti. Tam suprasti reikia minimalių ekonomikos žinių, kurių, atrodo, neduoda nei šeima, nei mokyklos, nei gyvenimas. Sprendžiant iš partijų rinkimų programų ir juose dominuojančių socialinių pažadų fontanų, nelabai turi net tie, kurie kažkodėl yra įtikėję, kad gali valdyti mūsų šalį. Jeigu nusišypso sėkmė ir kas nors kur nors iš auditorijos užduoda durną klausimą „iš ko visas tas mus apsupsiantis gėris rasis?“, beveik be pauzės išgirstame apie iki skausmo politikams žinomą ir tvariausiu laikomą šaltinį – mokesčius. Juos, aišku, didins. Ne ne, neišsigąskite – ne visiems, o tik tiems, kurie nežinia kodėl geriau gyvena. Čia, kaip kažkada sakydavo, politika paprasta kaip kapeika ir skaidri kaip degtinė, tik kažkodėl ėmė ir sugriovė vieną kažkada laikytą supervalstybę. Mat niekam ten nebuvo įdomu, kad tam tikromis ekonominėmis sąlygomis, tiksliau – kai jų nėra, spausk citriną nespaudęs, bet sultys nebėga...
Kaip čia neprisiminus šią savaitę vykusių pirmųjų pretendentų į JAV prezidentus debatų per ABC televiziją, kuriuose pirmas užduotas klausimas po pasisveikinimo skambėjo taip: „Šios dienos debatus noriu pradėti nuo to, ką rinkėjai nuolat vadina Nr. 1 tema: šalies ekonomika.“ Jaučiate skirtumą? Amerikiečiai, skirtingai nei lietuviai, supranta, kad ekonomikos politika, o ne politikų oriniai pažadai, lemia, kokio dosnumo ir kokybės socialinių paketų jie gali tikėtis. Todėl JAV ir lyderiauja pasaulyje, šviesmečiais lenkia Europą.
[infogram id="8978d053-5d70-47c0-859b-d2a4951b2217" prefix="cwa" format="interactive" title="verslo aplinka: ESvsJAV"]
Tačiau ar dažnai savo lyderių retorikoje, kai jie kalbasi su piliečiais, girdime apie jų darbus, kuriančius ambicingą, novatorišką ir į bendradarbiavimą orientuotą konkurencingą ekonomiką. Tokią, kuri užtikrintų Lietuvos valstybės tvarų vystymąsi ir tenkintų nuolat augančius piliečių poreikius. Klausimas retorinis, nes tokios temos yra akivaizdžiai per sunkios ketverius metus snaudusiems, o dabar save jau valdžioje matantiems politikams, kuriems net neįdomu, kad kone 90% valstybės biudžeto sudaro pajamos iš vartojimo ir darbo mokesčių, kad liūto dalis pinigų Lietuvos valstybei išlaikyti ir viešosioms paslaugoms teikti gaunama iš ekonominės veiklos, kurios epicentre yra verslas, kuriantis darbo vietas, kur žmonės uždirba darbo užmokestį, nuo kurio mokamas pajamų ir kt. mokesčiai bei toliau pildo valstybės biudžetą PVM mokesčiu už rinkoje perkamas paslaugas ir prekes. Šių mokesčių surinkimas į bendrą valstybės biudžetą priklauso nuo to, kokio dydžio atlyginimus gali mokėti veikiančios įmonės. Savo ruožtu jų galimybės priklauso nuo to, kiek įmonės ir valstybės ekonominė erdvė yra konkurencingos. Štai jau daug metų fiksuojamas biudžeto perviršis, kuris atsirado ne padidinus mokesčius piliečiams, o augant šalies ekonomikai. Ar ne iš čia pensijų, gynybos išlaidų, atlyginimų tarnautojams ir mokytojams augimas, mieli svieto lygintojai, pretenduojantys į Seimą?
Tai kas yra supuvę toje Lietuvos karalystėje, kad viešuose diskursuose niekiname verslaujančius žmones, kardami ant jų visas valstybės valdymo ydas, o politinių partijų programose net su didinamąją lupa sunkiai rastum ambicingų next generation ekonomikos auginimo siūlymų, kurie nuskraidintų Lietuvą tarp 10-ies konkurencingiausių pasaulio valstybių. Provincialiai džiaugiamės, kad šiame Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos reitinge pakilome į 30-ą vietą, keliomis aplenkę estus, nors tik būdami dešimtuke, „gyventume kaip švedai“. Akivaizdu, kad tokio lygio siekis yra neįkandamas tokios kokybinės sudėties partijoms, tačiau kas trukdo suburti kokią daug pasiekusių ir išmanančių žmonių patariamąja „Verslo tarybą“, kaip tai yra padariusi ekonominiu stebuklu vis dar laikoma Singapūro vyriausybė. Efektyvi, skaidri ir visiems patogi ekonomikos prioritetų paieškų platforma kaip alternatyva neišvengiamai įtarimų keliančioms politikų ir verslininkų vakarienėms atokiausiuose restoranų kampuose ar bendri neį(si)pareigojantys pasidainavimai verslo asociacijų vakarėliuose.
Poreikį ieškoti prioritetinių Lietuvos ekonomikos konkurencingumo krypčių mums sufleruoja ir dar vienas šios savaitės įvykis – pristatyta ilgai laukta buvusio Italijos premjero ir Europos centrinio banko pirmininko Mario Dragi Europos nekonkurencingumo analizė. Tai jau ne pirmas toks technokratinis ES užsakytas tyrimas, bandantis nutraukti Bendriją lėtai žudantį ekonomikos sąstingį. Politinės ekonomijos pradininkas škotas Adamas Smithas XVIII a. teigė, kad, norint pasiekti įspūdingą ekonomikos augimą, reikia tik „taikos, mažų mokesčių ir pakenčiamo teisingumo vykdymo“. Tačiau XXI a. Super Mario jau prireikė beveik 400 puslapių neišvengiamo pokyčio poreikiui pagrįsti, nes, anot jo, senėjanti visuomenė reiškia, kad jei našumas nedidės, 2050 m. Europos ekonomika nebus didesnė nei dabar.
Daugiausia dėmesio sulaukusi analizės vieta buvo ta, kad Europos privataus ir viešojo sektorių investicijos turi padidėti nuo dabartinių 22% BVP iki 27% BVP. Jei kas užmiršome – esame šios ekonomikos dalis ir susiduriame su tomis pačiomis problemomis.
Pagrindinė problema yra ta, jog M. Draghi rekomendacijų yra tiek daug, kad politikos formuotojai galės iš jų rinktis tai, kas jiems patogiausia, bet nebūtinai veiksmingiausia. Europa yra įpratusi skėsčioti rankomis dėl nekonkurencingumo ir iš papratimo rekomenduoti investuoti į infrastruktūrą ir technologijas, pvz., tuometis EK pirmininkas Jacques’as Delors’as, tai darė dar 1993 m. Tačiau laikas parodė, kad tik papildomos išlaidos ir naujos subsidijos neišsprendžia daugelio struktūrinių problemų, dėl kurių Europa turi imtis reformų. Vadinasi čia, namuose, turime dėl ko tartis išvien ir apsispręsti, kokie sprendimai yra prioritetiniai Lietuvos konkurencingumui, – visko neapžiosime ir dėl interesų įvairovės, ir dėl mažos ekonomikos galimybių, ir dėl riboto intelektinio bei rankų potencialo. Tempdami vežimą su tokiu sudėtingu kroviniu į skirtingas puses stovėsime vietoje ir palengva risimės konkurencingiausių pasaulio valstybių 100-uko galo kryptimi. Tokio scenarijaus, gerbiami konservatoriai, socialdemokratai, liberalai, „darbiečiai“ ir visokie „sąjungiečiai“, Lietuvos žmonės jums neatleistų, nes anksčiau ar vėliau pamatytų, kad visi karaliai yra nuogi.
