Vadovų „galiojimo laikas“
Jau pirmąjį rudens mėnesį įprastai atsigauna ir darbo rinka. Anksčiau vasaromis ji apmirdavo iki visiško štilio, o pastarųjų metų tendencijos rodo, kad netinkamo laiko keisti darbą nėra: karjeros pokyčiai vyksta ištisus metus. Vis dėlto rudenį tiek darbo pasiūlymų, tiek ir norinčių jais pasinaudoti skaičius išauga.
Vadovai – ne išimtis. Jų patirtis ir profesionalumas vertinami ne ką mažiau, kaip ir visais laikais, tačiau tai, kad vienai įmonei vadovauja kelis dešimtmečius, jau nebėra didžiulis pranašumas, kaip buvo laikoma anksčiau.
Kaip rašė VŽ, Francois Brochet iš Bostono universiteto ir jo bendraautorių atliktame tyrime buvo nagrinėjamas ryšys tarp generalinio direktoriaus kadencijos trukmės ir įmonės vertės (veiklos rezultatų), siekiant išsiaiškinti, ar galima nustatyti optimalų vadovavimo laikotarpį. Jie nustatė, kad bendrovės vertė vidutiniškai pradėjo mažėti CEO išdirbus 14 metų.
Realybėje dažniausiai vienoje įmonėje tiek neužsibūnama. Priežasčių daugybė. Geri vadovai nuolat yra „galvų medžiotojų“ taikikliuose, tad gauna tokių pasiūlymų, kuriems neįmanoma atsispirti.
Yra ir tokių atvejų, kai CEO nesugeba susidoroti su iškeltais uždaviniais ir, tai supratę, iš posto pasitraukia patys. Arba tai padaryti jų paprašo valdybos.
Būna, kad vadovai įmonėje priauga „lubas“ ir nebemato prasmės joje ilgiau užsibūti, nes savo darbą jaučiasi jau padarę, tad ieško naujos bendrovės, kur galėtų pritaikyti žinias. Postą palikti priverčia ir tokie žemiški dalykai kaip suprastėjusi sveikata ar stresas dėl skyrybų.
O kartais paprasčiausiai jie pavargsta. Toks pavyzdys galėtų būti Jurgenas Kloppas, kuris yra Vokietijos futbolo žvaigždė. Baigęs sportininko karjerą, jis ėmė vadovauti „Liverpool FC“. Devynerius metus jis sėkmingai stovėjo prie šios komandos vairo. Galėjo ją vairuoti dar keletą metų, nes jo sutartis tęsiasi iki 2026-ųjų.
Tačiau šių metų pradžioje pasaulį apskriejo žinia, kad jis traukiasi iš trenerio posto, nes jaučiasi nebeturįs energijos.
„Negaliu važiuoti ant trijų ratų, nenoriu būti keleivis“, – tąsyk sakė treneris.
Tačiau vadybos ekspertai abejoja, ar tai – tikroji pasitraukimo priežastis. Gali būti, jog jis pajuto, kad jo vadovavimas tapo komandai nebetinkamas. Ir ne dėl to, kad ėmė treniruoti blogiau, – paprasčiausiai komanda perėjo į kitą brandos lygmenį. O tai reiškia, kad jai reikia ne geresnio, o kitokio vadovo.
Tai, kad vadovai sugeba pripažinti, jog įmonei nebegali duoti nieko daugiau, kad ši ir toliau augtų, rodo jų pačių brandą. Kaip ir tai, kad vos pradėję darbą įmonėje ima rūpintis tuo, kas juos pakeistų, jei sugalvotų palikti šį postą.
VŽ nuomone, savo karjerą turėtų planuoti ne tik specialistai, bet ir CEO, nesvarbu, kad šie yra priaugę kone „iki dangaus“. Būtent vadovai labiausiai pasižymi strateginiu mąstymu, tad šią kompetenciją turėtų išnaudoti ir galvodami apie save.
Keisti darbovietę niekam nėra paprasta, nesvarbu, kad iš vienos bendrovės aukščiausių pozicijų pereini į tokias pačias kitoje įmonėje. Netgi priešingai, vadovams šis pokytis ypač sudėtingas, nes juos slegia kur kas didesnė atsakomybė nei bet kurį kitą darbuotoją. Visi mes žmonės – su savo nerimu, abejonėmis, siekiais viską atlikti kuo geriau ir lydinčia baime, ar tikrai pavyks tai padaryti. Ir su įmone, kurioje dirbta ne vienus metus, kur džiaugtasi dėl kiekvieno jos pakylėjimo ir rūpintasi dėl nesėkmės, susigyventa. O kur dar komanda: kaip ji – be manęs, kaip aš – be jos?
Tačiau yra laikas vadovauti ir ateina laikas atsitraukti. Nepakeičiamų nėra. Vadovų – irgi. Todėl verčiau pokyčius rinktis pačiam nei būti pakeistam. Nors tai irgi – ne pasaulio pabaiga.
