Ukrainos viltys ir NATO pragmatika
Galime palyginti skirtingais metais suformuluotas Aljanso lyderių frazes apie Ukrainą.
Čia – dar 2008 m. Bukarešte vykusio NATO suvažiavimo galutinio dokumento formuluotė: „Aljanso durys išlieka atviros. Sutarėme, kad Ukraina taps NATO nare, jeigu ir toliau vykdys būtinas reformas ir sieks Narystės veiksmų plano.“
2014 m. Velso susitikimo komunikatas: „Ukraina yra tvirta ir ilgametė Aljanso partnerė. Remiame Ukrainos teritorinį vientisumą, sveikiname pastangas vykdyti būtinas reformas, kad ji galėtų užtikrinti savo saugumą.“
2022 m. Madrido susitikimo metu priimtoje deklaracijoje rašyta: „Visiškai palaikome Ukrainos prigimtinę teisę į savigyną ir pačiai pasirinkti saugumo priemones.“
Štai pernai Vilniuje priimtasis NATO viršūnių susitikimo galutinis dokumentas: „Ukraina taps NATO nare, kai sąjungininkai dėl to sutars ir sąlygos leis.“
Ir, pagaliau, šiųmetis, Vašingtone patvirtintasis tekstas: „Ukrainos ateitis – NATO. Ir toliau remsime ją negrįžtamu keliu į visišką euroatlantinę integraciją.“
Taigi, 2024-aisiais nepasakyta nieko daugiau nei 2023-iaisiais. Ir netgi ne kažin kiek daugiau nei prieš 10–15 metų.
Tai, kad šįkart atrastas žodis „negrįžtamas“, nelabai ką keičia – politikos apžvalgininkų teigimu, tai neįpareigojanti frazė, net ir ji bet kada gali būti atšaukta.
Ar ukrainiečius tenkina tokios išplaukusios formuluotės? Turbūt nelabai. Jie, žinoma, puikiausiai supranta, kad reali narystė NATO šios dienos aplinkybėmis nėra įmanoma ir dabar labiau reikėtų orientuotis į konkrečią bei pakankamą karinę paramą su klastingu agresoriumi kovojantiems ukrainiečiams. Šiame fronte, beje, yra tam tikrų postūmių – būtent Vašingtone pranešta apie 43 mlrd. USD karinės pagalbos Ukrainai paketą, naujų „Patriot“ sistemų ar naikintuvų F-16 tiekimą.
Tikrai naivu buvo manyti ir tikėtis, kad Ukraina gautų kvietimą į NATO jau dabartiniame suvažiavime. Deja, bet karinė ir geopolitinė situacija neleidžia to dabar padaryti – vos tik Kyjivas įstotų į Aljansą, turėtų automatiškai suveikti Šiaurės Atlanto sutarties 5 straipsnis dėl bendros gynybos pagal principą „visi už vieną, vienas už visus“, o tai sukeltų tiesioginį NATO šalių susidūrimą su branduoline Rusija. To tikrai nenori nei Vašingtonas, nei Londonas, nei tuo labiau Berlynas.
Ir vis dėlto Kyjivas tikriausiai tikisi, kad savo dokumentuose Aljansas neapsiribos tik metai iš metų vis naujai galvojamais burtažodžiais ir užkeikimais, budinčių, ne kažin ką pasakančių frazių rinkiniais.
O gal jau atėjo laikas Aljansui tapti ryžtingesniam, įveikti tam tikras ne visada pagrįstas baimes ir žengti labai realius žingsnius. Tokiais, VŽ nuomone, gali tapti Ukrainos paskelbimas kandidate į NATO ar asocijuota jos nare, formalių tikrosios narystės derybų, kurios, beje, gali užtrukti ne vienus metus, pradžia, kartu nesibaiminant svarstyti dar ryžtingesnių sprendimų dėl paramos Kyjivui, pvz., riboto NATO karių kontingento siuntimą.
Taip Aljansas galėtų dar kartą sau ir pasauliui įrodyti, kad iš tikrųjų yra bebaimis, galingas ir ryžtingas.
NATO šalys vis dar turi didžiulę ekonominę ir karinę galią, tačiau jos turi ja pasinaudoti. Bet kol kas, anot Kovo 11-osios akto signataro Albino Januškos, „klausimai, kurie iš tikrųjų reikalauja turėti pergalės strategiją, Aljanse net nesvarstomi“. Nes, deja, vyrauja atsargumo ir net įsibaiminimo nuotaikos.
