Energetikos strategija yra, 400 mln. Eur arbatpinigiams – irgi
Jie gyrė Energetikos ministeriją už atliktą darbą ir linkėjo sėkmės Seime, o Dainius Kreivys, energetikos ministras, pasakė, kad tikisi politinio palaikymo, nes energetinė nepriklausomybė ir kuo skalsesnė elektros generacija Lietuvoje turi būti visų partijų bendras tikslas.
Visgi dalis verslo atstovų, nors ir giria pasirinktą ir tęsiamą atsinaujinančios energetikos plėtros kryptį, pirštais beda į elektros vartojimą.
Taip jau yra, kad elektra savotiškai primena Temidės svarstykles, kur net užrištos akys nepaslėps fakto, kad gamybos ir vartojimo (plius eksporto) pusiausvyra turi išlikti visada. Politikai dievina tas skaidres, kuriose taip lengva atvaizduoti elektros gamybos pajėgumų didinimą. Ir taip retai kalba apie vartojimo, paklausos pusę.
Čia ir prasideda visos įdomybės. Už žaliojo vandenilio ir jo produktų (amoniako, metanolio, kitų sintetinių degalų) gamybą statoma tiek daug, kad Lošimų priežiūros tarnyba rastų prie ko prikibti.
Labiausiai akis bado tikėjimas, kad transporto sektoriaus dekarbonizacija įgaus pasakišką tempą. Nors Lietuva turi puikių bendrovių, kurios kuria ir gamina įkrovimo stoteles, sistemas, o kartais į eterį išlendantys reportažai apie pasipiktinusius prie įkrovimo stotelės laukiančius gyventojus pabando atkurti Kremliaus naratyvą, kur atsinaujinanti energetika verčiama prieše, automobilių elektrifikacija yra tik maža sektoriaus dekarbonizavimo dalis.
Valstybės kontrolė konstatuoja, kad Lietuva šį tikslą įgyvendina per lėtai. Naftos degalai toliau dominuoja, o suinteresuotosios grupės, kurios siekia greitesnės elektrifikacijos ir platesnio biodujų naudojimo, netgi įjungia simbolinį skaitiklį, pranešantį, kiek pinigų Lietuva netenka.
400 mln. Eur Lietuvai gali tekti sumokėti už tai, kad tų tikslų neįgyvendino, o tikslai liks tie patys. Simonas Gentvilas, aplinkos ministras, pripažįsta, kad tai bus vėjo gūsis į politikų bures, bet atsakomybę permeta Susisiekimo ministerijai. Tas klasikinis atsakomybės kamuolio perdavimas visiškai neprimena Š. Jasikevičiaus ar A. Sabonio asistavimų, o susitaikymas, kad sumokėsime baudas ir tiek, leidžia 400 mln. Eur pavadinti Lietuvai bereikšmiais arbatpinigiais.
Mes mėgstame kurtis problemų ir paskui jas spręsti. Iš dalies liberalizavome elektros tiekimą, o dabar Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT) gauna tiek skundų, kiek nėra gavusi per savo egzistavimą. Ta pati VERT metinėje ataskaitoje pasigiria, kad išsprendė 2 GW kvotos komerciniams saulės parkams rebusą, tarsi ne pačių energetikos politikos formuotojų sprendimais ji ir atsirado.
Dar daugiau, pasiuntėme nelabai gražų signalą investuotojams, kai pirmojo Lietuvos jūrinio vėjo parko vystymo konkursą pasikoregavome, kaip mums patogiau, o Danijos atsinaujinančios energetikos bendrovės „European Energy“ žaliojo metanolio gamyklą pasitikome „ne mano kieme“ plakatais.
Jaučiamos ir pasekmės: antrojo jūrinio vėjo parko konkursas neįvyko, dalis vystytojų kalba, kad net bijo viešai skelbti apie planuojamus su vandeniliu susijusius projektus, nes visuomenės reakcija pakenks.
O pagal strategiją, kuriai ministrų kabinetas palinksėjo galvomis, reikės bent 150 mlrd. Eur investicijų, iš kurių didžioji dalis turės būti privačios. Tiek vėjo parkai, tiek vandenilio fabrikai, tiek naujos kartos atominiai reaktoriai yra tos Lietuvos pasirinktos energetikos krypties dalis.
Kol kas turime tik bandomuosius projektus. Klaipėdos uoste turėtų atsirasti vandeniliu varomas laivas, krovos bendrovės kalba apie vandeniliu varomų lokomotyvų koncepcijas, pradės važinėti keletas vandenilinių autobusų, į upę nuleisime elektrinę baržą.
Taip Lietuva augina raumenis toje vartojimo, paklausos pusėje. Lėtai ir mažais žingsneliais, nors tokios šalys kaip Danija, Belgija, Nyderlandai tai išbandė jau daug anksčiau.
VŽ nuomone, nereikia ginčytis, kokiomis priemonėmis transporto sektorius bus pertvarkytas. Reikės ir biodujų, ir vandenilio produktų, ir elektros baterijų. Vietos pakaks visiems, o jei sugebėsime didinti ir švarios energijos paklausą, tai bus paskata ir tolesnei saulės, vėjo parkų plėtrai.
Galiausiai norisi atkreipti dėmesį ir į D. Kreivio linkėjimą kolegoms politikams: „Politiniame lygmenyje turime kalbėti viena kalba.“
Kitu atveju visuomenė labiau girdės tuos vietos pranašus, stojančius nuskriaustųjų pusėn, nuo Širvintų iki Darbėnų.
