A. Fedyk. Ukraina dar nepasmerkta
Europa šioje kryžkelėje – ne pirmą kartą. Toks pat klausimas keltas 1941 m., praėjus dvejiems metams nuo nacistinės Vokietijos įsiveržimo į Lenkiją, kuriuo ji pradėjo savo imperialistinius užkariavimus. Tarp žymių asmenybių, bandžiusių atkalbėti JAV nuo įsitraukimo į Antrąjį pasaulinį karą, buvo Charlesas Lindberghas, kuris tvirtino, kad laimėti nėra jokių galimybių ir būtų geriausia, jei Europos karas „baigtųsi be aiškios pergalės“.
Tai skamba šiurpiai panašiai į pasidavimu vis labiau dvelkiančius svarstymus apie Ukrainos ateitį, tačiau yra vienas svarbus skirtumas: padėtis 1941 m. buvo kur kas niūresnė. Tų metų pabaigoje nacistinė Vokietija buvo užėmusi Prancūziją, Daniją, Norvegiją, Belgiją, Nyderlandus, didžiąją dalį Rytų Europos ir kyštelėjusi koją dar toliau, birželį įsiveržusi į Sovietų Sąjungą. Ašies valstybės – Vokietija, Italija ir Japonija – atrodė nesustabdomos.
Pirmi dveji Antrojo pasaulinio karo metai taip pat nuniokojo civilių gyvenimą. Bombarduojant miestus, tūkstančiai žmonių žuvo ir padaryta daug ekonominės žalos. Žydai visoje Europoje buvo varomi į getus ir vežami į koncentracijos stovyklas. Išnaudojimas, žiaurios represijos, genocidas it juoda marška aptraukė didžiąją dalį Vokietijos valdomos teritorijos.
Nacistinė Vokietija maitinosi okupuotų teritorijų fiziniais ištekliais ir žmogiškuoju kapitalu. 1941 m. 37% Prancūzijos BVP okupacijos įmokomis tekėjo į Vokietijos karo mašiną. Naciams birželį anuliavus Molotovo–Ribbentropo paktą, Sovietų Sąjunga neteko pusės pramonės pajėgumo ir dalies geriausios dirbamos žemės.
Ši žiauri išnaudojimo sistema sudaro ryškų kontrastą nevykusiems Rusijos bandymams kontroliuoti Ukrainos išteklius. Pavyzdžiui, Ukrainos „humanitariniam koridoriui“ pavyko pralaužti Rusijos taikytą Juodosios jūros uostų blokadą. Taip šalis gruodį eksportavo daugiau grūdų nei Jungtinių Tautų suderėtu sandoriu su Rusija nustatytas maksimalus mėnesio kiekis.
Be to, pastarųjų dvejų metų Ukrainos mobilizacijos pastangos, nors reikšmingos, buvo kur kas nuosaikesnės nei Jungtinėje Karalystėje per Antrąjį pasaulinį karą. 1939 m. rugsėjį JK įvedė visuotinę karo prievolę 18–41 metų vyrams. 1941 m. pabaigoje kitos tarnybos formos taip pat taikytos 20–30 metų netekėjusioms moterims ir vyrams iki 60 metų, o karo tarnyba – vyrams iki 51 metų. Sandraugai priklausiusios buvusios britų kolonijos, įskaitant Australiją, Kanadą, Naująją Zelandiją ir Pietų Afriką, taip pat siuntė pajėgas talkinti sąjungininkėms, nors pačios nebuvo tiesiogiai puolamos.
Kalbant apie materialinių išteklių mobilizavimą, Europos Sąjungai sunkiai sekėsi aprūpinti Ukrainą pažadėtu milijonu šaudmenų. O štai, praėjus dvejiems Antrojo pasaulinio karo metams, JK buvo išleidusi 53% šalies pajamų karui, o JAV – pradėjusios istorinę lendlizo programą ir, dar svarbiau, visą pramonės pajėgumą kreipė į gamybą gynybai. Ši besąlygiška parama buvo svarbus veiksnys keičiant karo eigą, ji leido sąjungininkėms išvaduoti Europą iš tironijos gniaužtų ir nutiesti kelią naujajai taikos bei bendradarbiavimo erai žemyne.
V. Putino ambicijos atrodo akivaizdžiau pasmerktos nei 1941 m. buvo Adolfo Hitlerio. Pirminė Kyjivo ataka Rusijos kariuomenei nebuvo sėkminga, kariuomenę išstūmė iš Charkivo ir Chersono ir ji nepasiekė jokių didelių proveržių, nors žuvo šimtai tūkstančių ir sunaikinta beveik trečdalis karinio jūrų laivyno. Palyginti su bendra ekonomine Ukrainos sąjungininkių galia, Rusijos „senų bičiulių“ kapitalizmo ekonomika, apraizgyta korupcija ir nepotizmu, yra menkutė – šalies BVP toks pats kaip Teksaso valstijos.
Palyginti su 1941 m. iškankinta Europa, šiandienė ES yra kur kas pajėgesnė atremti Rusijos agresiją. Tačiau pergalė niekada nėra garantuota – reikia, kad Vakarai, ypač JAV, atidėtų vidaus politines rietenas į šalį ir sukauptų politinę valią teikti Ukrainai nuolatinę tvirtą karinę ir finansinę paramą. Tolesnis finansavimo atidėliojimas gali palikti šalį pavojingai apnuogintą. Savo ruožtu ES turi sutelkti ekonominius išteklius ir aktyvinti gynybos pramonę. Tai, ką turime paaukoti dabar, nublanksta prieš tai, ko teko griebtis per Antrąjį pasaulinį karą, bet ilgalaikės taikos dividendai bus taip pat vertingi.
Pasibaigus antriesiems Antrojo pasaulinio karo metams, nacistinė Vokietija buvo užėmusi 33% Europos žemyno, o kitos Ašies valstybės terorizavo didžiąją dalį likusio pasaulio. Vis dėlto sąjungininkės, visos kaip viena pasiryžusios nugalėti ir mobilizuoti išteklius, nenuleido rankų. Tame pačiame imperialistinės agresijos etape Rusija yra užėmusi tik 18% Ukrainos teritorijos ir per pastaruosius metus su trupučiu beveik nepasistūmėjo. Jei Rusija pasirodys sunkiai įveikiama, dėl to bus kaltas ne išteklių trūkumas, o akį rėžianti lyderystės stoka.
Komentaro autorė – Anastassia Fedyk, Kalifornijos universiteto Berklyje finansų docentė
Autorių teisės: „Project Syndicate“, 2024 m.
