2024-04-15 08:50

Pro pirštus išbyrančios vertybės

Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Nors Rusija vykdo karą Ukrainoje, vienos Lietuvos įmonės nesibodi importuoti iš agresorės grūdų, kitos – jų naudoti. Žemės ūkio ministerija sako, kad prekyba jais prasilenkia su vertybėmis ir yra nemorali, importuotojai atšauna, kad oficialių draudimų nėra. Tad moralei tenka pasitraukti į šalį, mat „yra paklausa“.

„Pats agresorius naudoja maistą kaip ginklą, tad būti jo pusėje ir padėti jam kartu lengviau realizuoti savo produkciją – ar Lietuvos rinkoje, ar padėti išvežti į kitas rinkas – tai čia prasilenkia su tam tikromis vertybėmis“, – pasak BNS, LRT radijui neseniai sakė Vytenis Tomkus, žemės ūkio viceministras. 

Tačiau, pavyzdžiui, Arūnas Vasiliauskas, rusiškus grūdus importuojančios Klaipėdos bendrovės „Dognus“ vadovas, apie vertybes kalbėti nelinkęs. Draudimo nėra – todėl ir veža. Ir veš. Nes yra pirkėjų.

„Nebūtų paklausos, nedirbtume“, – kalbėjo bendrovės vadovas.

„Kai uždraus, mes į Lietuvą nebevešime. Bet yra Europos Sąjungoje daug valstybių, kurios tokių draudimų nepriėmė, todėl mes vešime į kitas Europos Sąjungos valstybes“, – LRT radijui sakė A. Vasiliauskas.

Šiam verslininkui nė motais, kad taip remia agresyvų karą vykdančią šalį, jos ūkį, – pasak jo, įmonė moka mokesčius, dėl to uždirba ir Lietuva. 

„Pasakys, kad negalima, bus negalima. O moralė yra toks dalykas: vienam moralė yra nevogti, kiti vagia“, – teigė „Dognus“ vadovas. 

Žinoma, jei moralę kaip „tokį dalyką“ galima klasifikuoti ir tempti ant savo kurpalio, tuomet galima sau leisti daug ką, net peržengti pavojingiausias ribas. Ypač kai tai patogu, pelninga. 

Laimė, kad tokių vertelgų turime ne tiek ir daug. Kad ir toje pačioje grūdų rinkoje turime visiškai kitas vertybes išpažįstančių ir moralės principais besivadovaujančių verslininkų.

Štai Mažvydas Šileika, žemės ūkio ir maisto gamybos įmonių grupės „Akola group“ (buvusi „Linas Agro Group“) finansų direktorius, sako, kad bendrovė prekybą su Rusija ir Baltarusija nutraukė prasidėjus karui Ukrainoje. 

„Jos pradėjo karą ir tai yra visiškai nepriimtina, tragedija, ir mes nenorime būti su tuo verslu susiję, turėti reikalų“, – LRT radijui sakė M. Šileika. 

Jo teigimu, prekyba su Rusija ir Baltarusija grupei generuodavo apie 200 mln. Eur pajamų per metus. 

Visiškai nesuprantama, kodėl Europos Sąjungos sienos vis dar yra atviros šiai rusiškai ir baltarusiškai produkcijai. EK duomenimis, pernai į ES iš Rusijos ir Baltarusijos buvo įvežta 4,8 mln. tonų grūdų, kurių vertė siekė 1,5 mlrd. Eur.

Kol kas kalbama tik apie importo muitus ir tai dar kalbama: Europos Komisija (EK) kovą pasiūlė įvesti maksimalius importo tarifus grūdams, aliejinių augalų sėkloms ir jų produkcijai, įskaitant kviečius, kukurūzus bei saulėgrąžų miltus.

Valdis Dombrovskis, Komisijos vicepirmininkas, tuomet tikino, kad tokia priemonė faktiškai sustabdytų jų patekimą į Bendrijos rinką.

Prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad ES galėtų nustatyti rusiškiems grūdams tokį importo muito tarifą, kad, net ir atsižvelgus į jų dempingines kainas, kurias Rusija sąmoningai taiko Europoje norėdama papildomai destabilizuoti mūsų maisto produktų rinką, grūdai taptų nebekonkurencingi.

Kovo pabaigoje Baltijos šalių, Lenkijos ir Čekijos žemės ūkio ministrai kreipėsi į ES institucijas su prašymu uždrausti rusiškų ir baltarusiškų grūdų bei kitų šių šalių kilmės maisto produktų importą.

Lietuvos Seimas yra priėmęs Kaimo reikalų komiteto parengtą rezoliuciją, kurioje siūloma kreiptis į EK dėl rusiškų grūdų importo draudimo europiniu lygiu.

Parlamentas taip pat kviečia EK apsvarstyti galimybę uždrausti rusiškos ir baltarusiškos kilmės maisto produktų importą į ES, o žemės ūkio produkcijos srautams sureguliuoti naudoti Ukrainos žemės ūkio subjektų tiekiamą produkciją.

Į Lietuvą plūsta ne tik rusiški grūdai – šalies daržovių augintojai teigia, kad į mūsų šalį patenka ir Rusijoje užauginti agurkai bei pomidorai: per Baltarusiją ir Lenkiją klastojant jų kilmės dokumentus jie patenka į Lietuvą.

Paulius Andriejavas, Lietuvos šiltnamių asociacijos valdybos pirmininkas, sako kad nereikia būti ir itin akylam: agurkai yra netgi neslepiami: yra supakuoti dėžutėse Rusijos ūkiuose, kur netgi yra nurodyti tiek augintoja – Rusija, tiek importuotoja – baltarusiška kompanija, tiek eksportuotoja – Lenkija.

Ko gero, neverta net tikėtis, kad apsukrūs verslininkai staiga susimąstys ir ims vadovautis aukštos moralės vertybėmis. Belieka viltis, kad europinės institucijos pagaliau ims suktis greičiau ir viską sustatys į savo vietas.  

Nes, ko gero, jau beprasmiška apeliuoti į rusiškos produkcijos besigviešiančių prekeivių ir jos vartotojų moralę ar kalbėti apie žalą reputacijai. Juolab kai ši kybo ant rusiško plauko.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)

52795
130817
52791