Kaip tapti turtingiems: pradėkime nuo „vampyrų“, o ne mokesčių
Mažiausiai šiame diskurse blaškosi Finansų ministerija, paskelbusi skaičiavimus, kaip galėtų augti finansavimas krašto apsaugai skolinantis, mažinant pridėtinės vertės mokesčio (PVM) atotrūkį, didinant patį PVM, pelno ar gyventojų pajamų mokesčius.
Galime neabejoti, pirmasis minimas lėšų šaltinis į šį sąrašą pateko, kaip dūmų uždanga, nes su valstybės skolinimosi galimybėmis jau beveik atsitrenkėme į leistinas ES lubas. Kitas būdas – surenkamų mokesčių atotrūkio mažinimas daugumai atrodytų patraukliausiai, bet dabartinėms priežiūros institucijoms, ko gero, yra neįgyvendinamas. Kitaip seniai būtų iškilmingai atnešusios nepailstantiems gerovės valstybės vizijos kūrėjams tuos ligi šiol nesurenkamus 0,8–1 mlrd. Eur kasmet.
Drįstame spėti, kad buhalterijos ekselius mitriai vartančios Finansų ministerijos tikrosios užmačios yra nukreiptos į lengviau pasiekiamą pinigų srautą – mokesčių didinimą. Juo labiau kad šį kartą politikams rusai įdavė patogų kozirį, tokiam įprastai nepopuliariam sprendimui pateisinti.
Pardavimų konsultantai teigia, kad niekas taip gerai negali parduoti, kaip nesaugumo jausmas. Tačiau neseniai paskelbta „Vilmorus“ atlikta apklausa turėtų politikams įnešti nerimo, nes rodo, kad tik 2 iš 10-ies Lietuvos gyventojų pritartų siūlymui mokėti vadinamąjį gynybos mokestį.
Tiesa, yra niuansų. Nors saugumas, atrodytų, turi rūpėti kiekvienam iš 2,7 mln. šalies gyventojų, net 31,5% apklaustųjų asmeninę mokesčių naštą mielai permestų ant svetimų pečių... verslo. Ach, jau ta lietuviška socialdemokratinė dviveidystė – atimkime ir padalinkime. Kaip kad pasielgėme su bankais, išradę piliečių sąmonę tvirkinantį „solidarumo mokestį“. VŽ tada perspėjo – tik laiko klausimas, kas bus kitas.
O gal daugiau išlaidų reikalaujantys iššūkiai vis tik yra gera proga pagaliau baigti kurstyti savanaudiško verslo įvaizdį, apkrauti jį vis naujais mokesčiais ir susikoncentruoti ties ilgalaikius sprendimus galinčia užtikrinti Lietuvos ekonomine politika? Dėl minimos trumparegiškos politikos ir taip esame atsidūrę nepavydėtinoje situacijoje. Štai šių metų sausį reguliariai „Norstat“ atliekamas Baltijos šalių verslumo tyrimas parodė, kad lietuvių noras kurti verslą grėsmingai mažėja – per artimiausius 1–3 metus tapti verslininkais planuoja vos 1 iš 7 apklaustųjų.
Jauni žmonės labai pragmatiški ir nesupranta, kam vargti neskaičiuojant valandų, prisiimant milžinišką asmeninę finansinę ir reputacinę riziką, jei verslo aplinka nėra palanki, o veikla nuolat stigmatizuojama. Tokia statistika perša išvadą, kad savo neatsakingais veiksmais politikai kelia grėsmę ateities Lietuvos ekonomikos potencialui ir programuoja mažėjančias valstybės biudžeto galimybes finansuoti socialines, kultūrines, sveikatingumo ir gynybines programas.
Ar atkreipėme dėmesį į tai, kad aukščiausi valstybės pareigūnai viešai kalba ne apie gerovės valstybės turinį, o apie jos... viziją, nes šiai juk nereikia konkrečių įsipareigojimų. Akivaizdu, kad tai – misija neįmanoma, su menkstančiu verslu ir silpstančiu šalies ekonomikos konkurencingumu.
Ambicingame ir ateitimi besirūpinančiame pasaulyje planuojama, kad iki 2050 m. pasaulyje atsiras nauja ekonominių galybių karta. Štai Indijos ministras pirmininkas N. Modi siekia, kad jo šalyje vienam gyventojui tenkantis BVP peržengtų Pasaulio banko nustatytą aukštų pajamų ribą, Indonezija ketina pasivyti turtingąsias šalis, kitos mažesnės, įskaitant Čilę, Etiopiją ir Malaiziją, kuria savo planus. Jos labai skirtingos, tačiau visoms joms būdingas bendras bruožas – kvapą gniaužiantis užmojis. Tikslui pasiekti visos šios šalys kaip esminį rodiklį deklaruoja savo piliečiams ir pasauliui, kiek procentų BVP kasmet turėtų augti jų šalių ekonomikos. O kaip šiuo požiūriu Lietuva?
Gerai, kad Lietuva taip pat nenori likti dinamiško pasaulio paraštėse: štai šalies Seimas, visiškai baigiantis 2023 m., priėmė vieną svarbiausių, kaip teigiama, rudens sesijos sprendimų – patvirtino Lietuvos ateities viziją „Lietuva 2050“. Jau rašėme, kad joje Lietuvos ekonominei politikai vietos skirta labai jau simboliškai, o verslas paminėtas kone dešimteriopai mažiau, nei kultūra. Mat jį galas, su tais paminėjimais, gal iš tiesų visa esmė yra rodikliuose, kurių ketinama kasmet siekti ateinantį ketvirtį amžiaus?
64 puslapių dokumente 14 puslapių skirta 32-iems stebėsenos rodikliams. Skaičiuosime mistinį laimės balą, nustatinėsime patenkintų savo gyvenimu ir laimingų gyventojų dalis (pastarasis bus toks nuolat daromas tyrimas, kiek gyventojų pasitenkina kultūros paslaugomis), o Vyriausybės kanceliarija kruopščiai matuos Lietuvos įvaizdį užsienio šalyse, mūsų pilietinę galią indeksu vertins Pilietinės visuomenės institutas, fiksuosime legalių alkoholinių gėrimų ir cigarečių suvartojimą, tenkantį vienam gyventojui, skaičiuosime, kokia yra nutukusių vyrų ir moterų dalis tarp 18-mečių, dar stebėsime nežinia ką matuojantį asmeninio atsparumo ir kažkokį kasdienio kūrybingumo rodiklius (pastarąjį dar tik kažkas kada nors parengs). Dar seksime agrarinio kraštovaizdžio paukščių populiacijų indeksą (kodėl ne kanopinių žvėrių?)... Ir taip visus 25-eius metus už tuos pačius varganus biudžeto pinigus.
Nesiimame spręsti, ar visi šie indeksai yra vienodai svarbūs, verti mums kainuosiančios stebėsenos ir atves į šviesų rytojų 2050 m. sausio 1 d. Tačiau esame tikri, kad siektinas BVP vienam gyventojui, kuriam neatsirado vietos valstybės raidos dokumente, būtų pasakęs piliečiams apie mūsų valstybės ambicijas pagaliau turėti gerovės valstybę, o ne jos miražą, daugiau už visus likusius rodiklius kartu paėmus. Jei nenorėta per daug įsipareigoti, būtų pakakę nusakyti siekį aptakiai, pvz., „bent kaip Skandinavijoje“, kas reikštų sukuriamos vertės už 56.000–75.000 USD vienam gyventojui (dabar šis rodiklis Lietuvoje yra 31.000 USD).
VŽ nuomone, turėtume pripažinti, kad mūsų poreikiai auga greičiau, nei mes juos turime iš ko finansuoti. Jau nuo 2027-ųjų greičiausiai tapsime ir ES plėtros donorais, o čia dar tas prakeiktas pafrontės valstybės statusas. Akivaizdu, kad mums jau šiandien reikalingas didesnis valstybės biudžetas, o jo papildymui – naujas politikų mąstymas. Mokesčių didinimais piliečiams ir verslams visų skylių neužkamšysime, tik skurdinsime ir priešinsime vieni kitus. Vienintelis logiškas ir tvarus pajamų šaltinis – racionali Lietuvos ekonominė politika, kurios epicentre – didesnis šalies konkurencingumas.
Nėra akivaizdaus spartaus augimo recepto. Siekdami padidinti gerovę, ekonomistai paprastai rekomenduoja liberalizuojančias reformas, tinkamą infrastruktūrą, mokslinius tyrimus ir valstybės valdymo kompetenciją. Teigiama, kad ateitis priklauso nuo geresnio įmonių valdymo dinamiškesnėje verslo aplinkoje ir veiksmingiau paskirstytų viešųjų investicijų. Tačiau akivaizdu, kad politikų pareiga yra kurti palankią makroekonominę aplinką augimui ir našumui didinti.
Be normalaus dialogo su verslu, įsipareigojančių partinių programų sistemiškai didinti Lietuvos ekonominį konkurencingumą tikslo nepasieksime. Geras žingsnis būtų rinkimų programose pagaliau turėti nuolatinį skirsnį „Lietuvos ekonominio konkurencingumo politika“, kuris jau savaime įpareigotų politikus nešvaistyti energijos visokioms „kapeikinėms“ mokestinėms inžinerijoms, o skatintų ieškoti veiksmingų idėjų, galinčių reikšmingai auginti šalies BVP.
Pradėkime nuo žemai augančių vaisių – biurokratijos mažinimo, derinimo terminų trumpinimo ir paslaugų kokybės gerinimo. Tai „vampyrai“, siurbiantys mūsų laiką, energiją ir pinigus. Nekokybiška paslauga, blogas aptarnavimas ir sugaištas laikas mažina šalies produktyvumą, o dėl šalutinio poveikio kyla dar daugiau neigiamų emocijų: lemia blogą žmonių nuotaiką, nusivylimą ir neobjektyvų aplinkos vertinimą.
Lietuvos ekonomika nusipelno postūmio, kad kartu su infliacijos normalizavimu būtų skatinamas augimas. Politikai turi pripažinti, kad esame turtingesni idėjomis, nei jie manė, kad esame brandūs ir norime prisidėti savo žiniomis bei patirtimi, stiprindami savo valstybę.
„Verslo žinios“ kelia konkurencingos Lietuvos vėliavą ir kviečia politikus, verslininkus, akademinę bendruomenę – visus, kurie tiki, kad galime turtinti valstybę, kuri būtų pajėgi finansuoti augančius jos piliečių poreikius – diskutuoti, dalintis viešai savo žiniomis, kurios padėtų mums kurti konkurencingiausią pasaulyje ekonomiką. Esame pasiryžę viešinti įdomias idėjas visais mums prieinamais kanalais.
Istorija moko, kad stiprus prezidentas negarantuoja, kad bus stipri ir šalis, bet dėl viena esame įsitikinę – kur stiprus verstas, ten ir ekonomiškai stipri valstybė. Pasaulyje tokių pavyzdžių nesunkiai atrastume.
