Treti karo metai, o Rusijos karo mašina tebekriokia
Kiek tai truks ir kaip sustabdyti Rusiją – nerimą keliantys klausimai, į kuriuos šiandien aiškaus atsakymo nėra. Nežinia alina ne tik ukrainiečius, neįtikėtinai atkakliai laikančius frontą. Dėl Rusijos agresijos visas regionas įgavo niūresnį įvaizdį, todėl nenuostabu, kad investuotojų susidomėjimas Baltijos šalimis nebedidėja ar net mažėja, o karo grėsmės nuojauta sklando visoje Europoje.
Blogiausia, kad tulžingas, beprotiškais lozungais paremtas imperialistinės Rusijos žygis negauna adekvataus atsako. Vakarų noras padėti Ukrainai sumišęs su ekonomine nauda, kuria grindžiamas besitęsiantis bendradarbiavimas su Rusija. Vakarai akivaizdžiai neturi tiek politinės valios ir priemonių labiau ekonomiškai izoliuoti Rusijos.
Vieningos Europos siekia ES specialusis pasiuntinys sankcijų klausimais – Davidas O'Sullivanas keliauja po abejonių turinčias šalis ir gludina kampus, siekdamas, kad visos narės palaikytų sankcijas ir kovotų su jas apeinančiais.
Jis šventai tiki, kad sankcijos gali nudaigoti Rusijos ekonomiką. Kalbėdamas „Politico“ podkastų studijoje D. O'Sullivanas sakė: „Sankcijos veikia kaip vinis, įsmigusi į dviračio padangą. Rusijos ekonomika jau prakiurdyta. Taip, nebuvo tokio sprogimo, kokį kai kurie žmonės iš pradžių prognozavo, bet... oras iš padangos eina ir anksčiau ar vėliau Rusijos karo mašina nebepajėgs važiuoti.“
Tikėkimės, kad taip ir bus, o, be sankcijų Rusijai, svarbu stiprinti Ukrainos gynybą. Gaila, kad dar trūksta ryžto panaudoti įšaldytą Rusijos piliečių turtą, kurio vertė siekia 300 mlrd. Eur, nors jau svarstoma juos investuoti ir pelną skirti Ukrainai.
Tačiau žvilgsnis krypsta ne tik į ryžto stokojančius politikus, bet ir į verslo korporacijas, vis dar turinčias verslo santykių su Rusija ir jai prijaučiančia Baltarusija. „Politico“ analizė rodo, kad Rusijos ginklų sistemose naudojamų svarbiausių technologijų, kurioms taikomos Vakarų sankcijos, importas pasiekė prieškarinį lygį ir didelę dalį tų svarbių Rusijos ginklų arsenale naudojamų komponentų gamina Vakarų bendrovės. Iš viso šiuo metu veiklos Rusijoje nėra sustabdžiusios 1.600 tarptautinių įmonių. Daugelis iš jų viešai yra paskelbusios apie planus pasitraukti iš Rusijos, tačiau realiai tai taip ir neįvyko.
Labiausiai liūdina tai, kad dvišalės prekybos mastas su agresore auga ir Lietuvoje, nors mes, rodos, geriau nei Rusijos okupacijos nepatyrusios šalys, suprantame ukrainiečių skausmą. Europoje bandant surišti eksporto statistikos galus, kyla iniciatyvų įpareigoti verslą sekti savo produktus visoje tiekimo grandinėje, panašiai kaip bankai po 2008 m. krizės buvo priversti sugriežtinti pinigų plovimo prevencijos kontrolę ir klientų patikrinimus.
VŽ stebisi ne tik verslo, tęsiančio bendradarbiavimą su Rusija, naivumu ir godumu, bet ir Europos teisėsaugos institucijomis, kurios, nepaisant pranešimų apie sankcijų pažeidimus, yra iškėlusios vos kelias bylas dėl pažeidimų. Lygiai taip pat nemalonu pripažinti, kad Vakaruose tebėra labai laukiami glaudžius ryšius su V. Putino režimu palaikančių rusų pinigai – jie perka nekilnojamąjį turtą Ispanijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, įkurdina atžalas prestižinėse mokslo įstaigose, atostogauja aukščiausio lygio poilsio kompleksuose.
Bet yra ir gerų žinių. Galima pasidžiaugti, kad Europos Vadovų Taryba įtikino Vengrijos premjerą Viktorą Orbaną nebenaudoti savo veto teisės ir patvirtino daugiamečio 2021–2027 m. ES biudžeto peržiūrą, kuri, be kita ko, numato 50 mlrd. Eur skyrimą Ukrainai.
Savo ruožtu VŽ tikisi, kad Vakarų demokratijos nepails remti Ukrainos iki pergalės, Europa suras teisinių būdų konfiskuoti įšaldytą Rusijos centrinio banko turtą ir sutarti dėl naujausio, 13-ojo, sankcijų paketo be ilgų diskusijų, o verslo ryšių su agresore nenutraukiančios įmonės pasiryš ilgai brandintam teisingam sprendimui ir nustos netiesiogiai finansuoti agresorės karo mašiną.
