VMI „išradingai“ plečia medžioklės lankas
VMI nuėjo sau paprasčiausiu keliu: pakeitė Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) įstatymo 9 str. komentarą ir iki šiol vyravusią praktiką – nors, anot teisininkų, nepasikeitė nei GPM įstatymo, nei Darbo kodekso nuostatos.
Naujasis minėtos inspekcijos komentaras paskelbtas šį gruodį – tad, pasak Gintaro Balčiaus, advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ mokesčių praktikos vadovo, eksperto, kol kas sunku įvertinti, kaip į naują VMI išaiškinimą reaguos įmonės – ar pagausės pajamas natūra skaičiuojančių verslo subjektų.
Gintaras Juškauskas, mokesčių konsultacijų UAB „Merits“ asocijuotasis partneris, auditorius, VŽ yra sakęs, jog mokesčių reguliavimas turi būti sudėliotas taip, kad mokesčių administratorius dirbtų su realią naudą biudžetui duodančiais segmentais, o ne fokusuotųsi į sritis, kur „deginamos VMI specialistų darbo valandos ir surenkami centai“.
Ši VMI kova su įmonėmis, anot jo, kaip tik ir yra tokio prasto reguliavimo pavyzdys.
Konsultantas primena: teisės aktai, numatantys, kad tenkinant privačius poreikius turi būti skaičiuojamos pajamos natūra, galiojo ir prieš 10, ir prieš 15 metų, bet kažkodėl tik prieš trejetą metų VMI atsibudo tarsi lokys iš žiemos miego ir griebėsi įmonių automobilių, „pamatė“ keliones, prabangos prekes.
Tad dabar nuspręsta ir GPM įstatymo straipsnio komentarą pakeisti, tvarką – „sugriežtinti“.
Kyla klausimas: ar VMI specialistų papildomas darbas gaudant namo važiuojančius bendrovių darbuotojus ir tikrinant, ar yra skaičiuojamos pajamos natūra, nekainuos daugiau, nei bus surenkama mokesčių? Ir ar užteks tų tikrintojų, gaudytojų – gal tam bus sukurti atskiri etatai? Ir finansuojami jie bus iš sugautų „automobilistų“ mokesčių?
Paradoksalu? O pačios VMI iniciatyva argi ne tokia?
Prasideda muselių ieškojimas vienoje vietoje – jo kitais metais galime tikėtis daugiau. Ar VMI pradeda nuo to galo? Gal pirmiausia derėtų susitvarkyti su pagrindinėmis problemomis, smulkmes paliekant geresnei ateičiai, kai kitų darbų nebeliks.
Norime įvesti naują gynybos mokestį, bet gal pirmiausia surinkime tuos, kuriuos privalome, o tada prašykime piliečių pridėti, kiek trūksta. Betgi ne – kišame ranką į piliečių kišenes ir toliname juos nuo išsvajoto vidurinio luomo, kuris ir yra gerovės valstybės simbolis.
Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) nesurenkame ar prasčiausiai renkame visoje Europos Sąjungoje, o čia – šūdeliaujame. Kažkoks šou, ir dar gana prastos kokybės.
Nesurenkame ir baudų. Vis dar be apčiuopiamų rezultatų galynėjamės su milžiniškų apimčių šešėliu, tebeveikia neišnarpliotos įspūdingos mokesčių vengimo schemos, milijonai eurų atlyginimų pavidalu vis dar įteikiami vokeliuose ir kt.
Lengvatų už 3 mlrd. Eur pridalinome – ar jų visų reikia? Kur besi pirštu – ten kiauras maišas. Dabar tame išties rimto dėmesio reikalaujančiame fone VMI susizgribo užsiimti dešimties milijonų eurų vertės niekais.
Įdomu, kaip, kas ir kokiais kriterijais Vyriausybėje vertina ministerijų ir joms pavaldžių įstaigų, tokių kaip VMI, darbą? Kiek nesurenkamo PVM yra gerai, o kiek – jau blogai? Kaip ir kiek laiko dirba PVM administruojantys tarnautojai – ar finansų ministrei tai rūpi.
Kitais metais infliaciniai pinigai jau taip dosniai biudžeto nemaitins, gal laikas (seniai buvo laikas) padirbėti ne naujų mokesčių kūrimo, o esamų surinkimo fronte. Gal ministrė imtų ir asmeniškai pakuruotų problemos sprendimą, o premjerė šį klausimą įtrauktų į Vyriausybės posėdžių darbotvarkę?
Nejaugi tai per menkas klausimas, kad jam nereiktų Vyriausybės dėmesio. Gal sutarkime, kad, prieš įvedant naujus mokesčius piliečiams, būtina pateikti biurokratinės naštos mažinimo privalomus žingsnius. Susiekime tai, kaip susiejame pasiūlymus su privalomu pajamų šaltinių nurodymu rengiant valstybės biudžetą, – gal bus daugiau disciplinos, atsakomybės ir mažiau „pakazuchos“, kaip VMI su komentaru seniai galiojančiam įstatymui.
Taip aiškindami prisiaiškinsime, kad ir prezidento, premjero ar ministrų pavėžėjimas iš darbo namo valstybiniu transportu turi būti apmokestintas pajamų mokesčiu. O gal pirmiausia išmokime efektyviai administruoti esamus mokesčius ir pasitvirtintas tvarkas, priimkime sprendimus, kurie mažintų biurokratiją valstybės administravime, versle, gyvenime ir didintų Lietuvos ekonomikos konkurencingumą.
VŽ nuomone, laikas politikams suprasti, kad nė viena ubago sindromu serganti valstybė netapo klestinti. Pasidomėkime istorija – nė vienas pasiturimai gyvenančių piliečių skurdinimo eksperimentas nesukūrė gerovės valstybės. Tai įmanoma tik kuriant pasaulyje konkurencingą ekonomiką su efektyviam darbui motyvuotais piliečiais, o ne per kelių milijonų eurų vertės pasipinigavimus „išradingai“ interpretuojant kokius nors seniai galiojančius įstatymus.
