Politikų šūviai į kojas: savas ir svetimas
Nepertraukiama gamyba daugeliui įmonių sukūrė klientų pasitikėjimą ir reputaciją, pardavimo kanalai dažniausiai tokie tvirti, kad jų nesudrasko ir energijos ar žaliavų kainų kalneliai, praminti everestais.
Pigios energijos ir lengvai pasiekiamų žaliavų iš Rytų laikai jau baigėsi, o konkurencinio pranašumo tenka ieškoti kitur. Darbo ir verslo kultūra, energijos taupymo sprendimai ir dėmesys aukštesnę pridėtinę vertę kuriantiems specialistams – vienintelis likęs kelias.
Visgi, atrodo, kai kurių politikų bambagysles graužiantis „paprastas žmogus“, kurį reikia ginti nuo vis dar „blogo“ verslo, kiša pagalius į ratus.
Gabrielius Landsbergis, užsienio reikalų ministras, Urbi et orbi potencialiems investuotojams sako, kad Lietuva nėra saugi šalis, Aušra Maldeikienė, Europos Parlamento narė, „LRT Forumo“ laidoje puola į atlapus Vidmantui Janulevičiui, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentui, už neva neapmokestinamą kapitalą ir nesiskaitymą su kitomis socialinėmis grupėmis.
Tie patys politikai, kurie taip mėgsta nusifotografuoti per simbolines kapsulių įkasimo ceremonijas, šaudo mums visiems į kojas, bandydami priešinti, o ne jungti. Verslai jau senai išmoko ieškoti bendrų vardiklių, nes, kai sekasi vienam sektoriui, užsakymų turi ir kitas.
Rodos, vienybės, siekiant bendro tikslo, idėja yra neįmenama mįslė tiek Lietuvos, tiek Europos politikos formuotojams.
Be to, visa tai vyksta metu, kai brangstantis kapitalas Europoje skandina tiek žaliosios energetikos, tiek inovatyvios pramonės investicinius projektus. Kinijos ir JAV subsidijos taip pat iškreipia nusistovėjusią globalios prekybos tvarką.
Pramonei netrūks ir su klimato kaita susijusių iššūkių.
Justinas Berneckis, Šiauliuose reguliuojamo aukščio stalus ir prekybinę įrangą gaminančios „ROL Lithuania“ vadovas, sako, kad su nerimu ir baime laukia, kaip Europos Sąjunga (ES) sugebės saugoti savo gamintojus nuo prekių iš išorės, kur jokie tvarumo reikalavimai nebus taikomi.
„Popieriukus visada galima pasidaryti“, – galimą pigesnių gaminių antplūdį įvertina jis.
Taigi kas mūsų šalį ir apskritai ES padarys saugią ir patrauklią investuotojams?
Stabilumas kuria verslo reputaciją. Jei gaminius užsakovui sugebėjai patiekti laiku, kai visos tiekimo grandinės braškėjo per siūles, vadinasi, būsi patikimas partneris ir ateityje, kai vėl bus susidurta su sunkumais.
Būtent stabilumo Lietuvos politinėje padangėje ir trūksta.
VŽ nuomone, Lietuvos pramonei tereikia vieno dalyko – patikimo partnerio su politiniais antpečiais. Joks ekselis nesusidėlios, jei nežinosime, kokį procentinį skaičių reikės įrašyti mokesčių grafoje, joks investuotojas nestatys gamyklos nenuspėjamoje ir nesaugioje šalyje.
Ir saugumą kuria toli gražu ne papostringavimai apie tai, kaip Lietuvos metalo apdirbimo ar chemijos pramonė pradės gaminti ir kare naudojamus gaminius. Būkime realistai – tai riebus ir didelis kąsnis mūsų nedidelei pramonei. Be to, šiame segmente reikėtų ne vienų metų įdirbio patikimo gamintojo reputacijai sukurti.
Visai kas kita, jei kalbėsime apie karo pramonės senbuvių pritraukimą. Šioje lygoje investicijos skaičiuojamos milijardais, o valstybinės subsidijos vaidina ne paskutinį vaidmenį. Bet ir šia tema kol kas politinėse ausyse spengia paslaptinga tyla.
