N. Roubini. Gazos karo ekonominiai padariniai
Pagal pirmą scenarijų karas daugiausia apsiribotų Gazos teritorija ir neišplistų visame regione, išskyrus nedidelius susirėmimus su Irano šalininkais Izraelio kaimyninėse šalyse. Izraelio krašto apsaugos pajėgų kampanija Gazoje reikšmingai sumenkintų „Hamas“ pajėgumus. Žūtų arba būtų sužeista daug civilių, išsilaikytų nestabili esama geopolitinė situacija.
Praradęs visą palaikymą Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu pasitrauktų iš pareigų, tačiau Izraelio visuomenė ir toliau priešintųsi dviejų valstybių sprendimui. Atitinkamai Palestinos klausimas liktų neišspręstas kaip pūliuojanti žaizda.
Šio scenarijaus padariniai ekonomikai ir rinkoms nedideli. Dabartinis kuklus naftos kainų pakilimas nuslūgtų dėl regiono gamybos patirtų sukrėtimų ir eksporto iš Persijos įlankos šalių. Nors JAV galėtų mėginti statyti kliūtis Irano naftos eksportui, neatrodo, kad jos griebtųsi tokios eskaluojančios priemonės. Irano ekonomika toliau stagnuotų, slegiama jau įvestų sankcijų, o šalies priklausomybė nuo glaudžių ryšių su Kinija ir Rusija tik stiprėtų.
Izraelis patirtų rimtą, tačiau suvaldomą recesiją, o Europa – tam tikrą neigiamą poveikį, tokį kaip vidutiniškai didesnės naftos kainos ir karo nulemtas verslo įmonių ir namų ūkių pasitikėjimo sumažėjimas. Pagal šį scenarijų mažėtų gamybos apimtis, išlaidos ir užimtumas, o šiuo metu stagnuojanti Europos šalių ekonomika būtų įstumta į nesmarkią recesiją.
Pagal antrą scenarijų po karo Gazoje situacija regione normalizuotųsi ir įsivyrautų taika. Izraelio kampanija prieš „Hamas“ baigtųsi sėkmingai be itin didelio žuvusių ir sužeistų civilių skaičiaus, o anklavo administravimą perimtų Palestinos valdžia arba arabų daugiašalė koalicija.
Nauja Izraelio vyriausybė nereikštų atviro įsipareigojimo pakeisti režimą Irane. Ji galėtų užsitikrinti Islamo Respublikos nebylų pritarimą Izraelio ir Saudo Arabijos santykių normalizavimui mainais už naujas derybas dėl branduolinio susitarimo, kuriame būtų numatytas ir sankcijų lengvinimas. Tai leistų Iranui sutelkti dėmesį į skubiai būtinas ekonomines vidaus reformas. Akivaizdu, šis scenarijus turėtų labai teigiamą poveikį tiek regiono, tiek pasaulio ekonomikai.
Pagal trečią scenarijų situacija pereitų į regioninį konfliktą, kuriame taip pat dalyvautų „Hezbollah“ Libane ir galimai Iranas. Jeigu Izraelis ir „Hezbollah“ išties pereitų į plataus masto karą, Izraelis, tikėtina, su JAV logistine parama tikriausiai smogtų Irano branduoliniams ir kitiems pajėgumams. Jeigu Izraelis – ir galimai JAV – bombarduotų Iraną, energijos išteklių iš Persijos įlankos gamyba ir eksportas galimai užsitęstų mėnesius.
Tai sukeltų praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio tipo naftos šoką, po kurio eitų pasaulinė stagfliacija, žlugtų akcijų rinkos, įsivyrautų obligacijų pajamingumo nestabilumas ir visi mestųsi prie tokių saugių aktyvų kaip auksas. Poveikis ekonomikai Kinijoje ir Europoje būtų skaudesnis negu JAV.
Galiausiai pagal šį scenarijų Irano režimas liktų valdžioje, nes daugelis iraniečių, net režimo priešininkai, stotų už jį Izraelio ir JAV atakos akivaizdoje. Visos šalys regione taptų radikalesnės ir labiau linkusios į konfrontaciją, o taika arba diplomatinių santykių normalizavimas virstų nepasiekiama svajone. Šis scenarijus galbūt netgi padarytų galą Joe Bideno prezidentavimui ir galimybei būti perrinktam.
Pagal ketvirtąjį scenarijų konfliktas išplistų regione, tačiau Irane pasikeistų režimas. Jeigu Izraelis ir JAV išties atakuotų Iraną, jos taikytųsi ne tik į branduolinius pajėgumus, bet ir į karinę bei dvejopos paskirties infrastruktūrą, taip pat į režimo lyderius. Irano gyventojai, kurie daugiau negu metus protestuoja prieš dorovės policijos piktnaudžiavimą įgaliojimais, galėtų palaikyti nuosaikiuosius, tokius kaip buvęs prezidentas Hassanas Rouhani.
Kiek tikėtinas kiekvienas iš šių scenarijų? Aš skirčiau 50% esamos padėties išsaugojimui, 15% – taikos, stabilumo ir progreso tarpsniui po karo, 30% – visuotiniam regioniniam sukrėtimui ir tik 5% – regioniniam sukrėtimui su laiminga pabaiga.
Tuomet gera žinia yra ta, kad egzistuoja santykinai didelė 65% tikimybė, jog konfliktas neišplis po visą regioną. Tai reiškia, kad ekonominės pasekmės būtų neryškios arba apribotos. Vis dėlto bloga žinia ta, kad šiuo metu rinkos geriausiu atveju vos 5% vertina tikimybę, jog prasidės regioninis konfliktas, sukelsiantis gilią stagfliaciją visame pasaulyje, nors pagrįstesnis skaičius būtų 35%.
Tokia ramybė pavojinga, ypač atsižvelgiant į tai, kad globalaus griaunamojo scenarijaus (pirmo, trečio ir ketvirto) bendra tikimybė yra 85%. Labiausiai tikėtinas scenarijus gali turėti tik neryškių trumpalaikių pasekmių rinkoms ir pasaulio ekonomikai, tačiau tai reiškia, kad esama nestabili padėtis išsilaikys ir ilgainiui lems naujus konfliktus.
Kol kas rinkose nusistovėjusios kone idealios kainos ir daugiausia vilčių dedama į švelniausius scenarijus. Vis dėlto rinkos dažnai neteisingai įvertina didelių geopolitinių sukrėtimų pasekmes. Neturėtume nustebti, jeigu tai vėl pasikartos.
Komentaro autorius – Nourielis Roubini, Niujorko universiteto Sterno verslo mokyklos ekonomikos profesorius emeritas
Autoriaus teisės: „Project Syndicate“, 2023 m.
