Ką mano pagrindinis akcininkas?
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) 2020 m. gruodį pripažino Lietuvos pažangą pertvarkant valstybės įmones, tačiau buvo nuspręsta, kad visiškam rekomendacijų įgyvendinimui reikia daugiau laiko, todėl įsipareigojimų įgyvendinimas pratęstas iki 2022 m. spalio, nors daugelį įsipareigojimų VVĮ srityje Lietuva turėjo atlikti dar iki tapdama šios organizacijos nare 2018 m.
„Pasak EBPO ekspertų, Lietuvoje VVĮ mastas vis dar yra per didelis, todėl turime aiškiai apibrėžti, kas pagrįstų valstybės nuosavybės reikalingumą tokiose įmonėse. Šių įmonių veiklos optimizavimas turėtų vykti pirmiausia jas pertvarkant, reorganizuojant, privatizuojant ar likviduojant. Mes siūlome ilgainiui visiškai atsisakyti valstybės įmonės teisinės formos, o tokios įmonės taptų akcinėmis bendrovėmis, viešosiomis įstaigomis. Tai leistų pagerinti jų valdyseną, pasiekti geresnių finansinių rezultatų, užtikrintų valstybės lėšų naudojimo skaidrumą ir generuotų didesnę grąžą valstybei“, – tuomet po susitikimo su EBPO generalinio sekretoriaus pavaduotoju Ulriku Knudsenu aiškino Jovita Neliupšienė, ekonomikos ir inovacijų viceministrė.
Pasak jos, valstybės įmonės neturi konkuruoti su privačiomis, jų veikla turi būti skaidri ir aiški, o uždirbta grąža valstybei turėtų būti didesnė. Skaičiuojama, kad, pavyzdžiui, optimizavus valstybės valdomų transporto sektoriaus įmonių valdymą metinė nauda valstybei siektų apie 9 mln. Eur.
Nemažai priekaištų Lietuva iš EBPO pusės yra susilaukusi ir dėl stringančio VVĮ valdybų depolitizavimo. Žingsniai šia kryptimi žengti buvo, tačiau neretai skiriant valdybų narius pritrūkdavo skaidrumo, atitinkamos kompetencijos etc. Ne paslaptis, kad vietoj nepriklausomų valdybų narių buvo skiriami „lengviau valdomi“ valstybės tarnautojai.
Po metų kitų VVĮ valdybos ėmė aktyviau pildytis nepriklausomais nariais. Tačiau pasirodė, kad daugelio jų buvimas – labiau formalus, nei efektyvus: jų „kuruojamos“ įmonės ir toliau nesiveržia nusistatyti bent kiek ambicingesnių tikslų.
Tai atsispindi ir VVĮ rezultatų statistikoje. Iš pirmo žvilgsnio – lyg padėtis gerėja. Štai neseniai pranešta, kad VVĮ šiemet valstybės biudžetą papildė kol kas didžiausia suma (240 mln. Eur), tačiau kas ketvirta (!) VVĮ rinkosi „saugų“ planavimą ir išsikėlė žemesnes siektinas rodiklių vertes.
„Atrodo, kad išlieka noras apsidrausti ir vėliau atrodyti teigiamai, nes pavyko pasiekti prognozuojamą pagrindinių siektinų rodiklių vertę, nors ji akivaizdžiai nebuvo ambicinga“, – VŽ komentuoja Vidas Danielius, Valdymo koordinavimo centro (VKC) vadovas.
Jo teigimu, tai yra ydinga praktika ir ją būtina keisti, siekiant, kad VVĮ strateginiai tikslai ir uždaviniai būtų keliami ambicingiau.
Tiesa, kai kurios valstybės valdomos įmonės raportavo apie „viršytus planus“. Pažiūrėjus atidžiau, matyti, kad tokią sėkmę lėmė nei vadyba, nei ambicingi planai – joms padėjo... išoriniai veiksmai.
Pavyzdžiui, AB Giraitės ginkluotės gamyklos išsikeltas ilgalaikio pelningumo – metinio EBITDA rodiklis pasiektas 187%, nuosavo kapitalo grąžos ROE – 218% labiausiai dėl karo Ukrainoje išaugusios pagaminamų šovinių paklausos.
AB „Klaipėdos nafta“ išnaudojo atsiradusią galimybę dėl Europos poreikio diversifikuoti „Gazprom“ produkcijos tiekimą, įsitraukti į tarptautinius suskystintų gamtinių dujų (SkGD) terminalų projektus ir taip padidino koreguotą nuosavo kapitalo grąžą ROE apie 300%.
Taip pat energijos kainų krizė, neleidusi daliai VVĮ uždirbti išsikeltų pelningumo rodiklių, kitoms VVĮ, VKC teigimu, sukūrė galimybę gauti didesnes pajamas kitoms VVĮ.
VŽ kalbinti VKC analitikai pabrėžia, kad lyginti VVĮ generuojamas grąžas su privačiu sektoriumi sudėtinga dėl specifinės VVĮ veiklos.
Tačiau tokių, specifinių įmonių, yra vos keletas.
VŽ rašė, kad Vyriausybė pernai pavasarį patvirtino siektinus VVĮ finansinius tikslus 2022–2024 m., tačiau dalis strateginių VVĮ neturėjo valdybų, tad tuo metu nebuvo kam užtikrinti, kaip tie tikslai bus vykdomi.
Rytis Ambrazevičius, „Baltic Institute of Corporate Governance“ (BICG) prezidentas, susilaikė nuo komentaro apie atskirų VVĮ tikslų ambicingumą, tačiau pabrėžė, kad padėtis VVĮ valdybose, palyginti su ankstesniais metais, pagerėjo. Pavyzdžiui, pernai net devynios VVĮ neturėjo valdybų.
Kartu R. Ambrazevičius neatmetė, kad, kaip rodo buvusi patirtis, nėra jokios garantijos, jog VVĮ valdybose vėl neims švilpauti vėjai, o jos neliks pustuštės.
„Tiesiog todėl, kad valstybei kaip akcininkei vis dar trūksta valdybų vaidmens (svarbos) išmanymo ir atsakomybės“, – priduria BICG prezidentas.
Dabartinė Vyriausybė skelbiasi suformulavusi prioritetą: VVĮ pertvarka, kurios metu turi būti optimizuotas įmonių portfelis, suformuoti profesionalūs valdymo ir priežiūros organai. Tačiau pati Ekonomikos ir inovacijų ministerija sutinka, kad, nepaisant gerėjančios valdysenos, pagrindiniai iššūkiai ir toliau išlieka – efektyvumo ir skaidrumo didinimas, apčiuopiama grąža valstybei, skaidrios valdybų atrankos bei ambicingi veiklos tikslai. Siekiant, kad į valstybės įmonių valdymą įsitrauktų kuo daugiau valdysenos profesionalų, numatoma peržiūrėti ir valdybų narių atlygio sistemą.
Ypatingas dėmesys žadėtas ir nepriklausomų valdybos narių paieškoms. Dalis VVĮ savo valdybų komandas jau papildė jais. Tačiau, VŽ nuomone, vis dar menkai ambicingi įmonių tikslai leidžia abejoti arba tokių narių profesionalumu, arba jų darbo efektyvumu. O gal dalis tų „nepriklausomų“ tiesiog prisitaikė prie įmonių „politikos“, juolab kad atlygis vis tiek garantuotas.
Galbūt lyginti VVĮ generuojamas grąžas su privačiu sektoriumi išties sudėtinga dėl specifinės VVĮ veiklos, tačiau bent vieną privataus verslo taisyklę, ko gero, taikyti įmanoma – jei valdyba dirba neefektyviai, jei įmonė demonstruoja prastus rezultatus, keiskite tą valdybą. Bet galbūt įmonėms patogu, kai reiklumo mažiau, tuomet ir ambicijų niekas nereikalauja. O ką apie tai mano pagrindinis akcininkas – valstybė?
