Elektronikos gamintojai kratosi Kupriuko muzikanto dalios
Tačiau realybė Lietuvoje šiek tiek kitokia.
Dalis elektronikos gamintojų pasakoja, kad dar geriau pasinaudoti į Europą iš Kinijos sugrįžtančiais užsakymais kliudo ne tik valstybės politika dėl dvigubo naudojimo prekių eksporto, bet ir išnyrantys sunkumai dėl banko mokėjimų.
Nuo liepos pradžios Lietuvoje įsigaliojus ribojimui per sieną į Rusiją ar Baltarusiją išgabenti kai kurias dvigubos paskirties prekes, kurias galima panaudoti tiek karo pramonėje, tiek civiliniame gyvenime, Lietuvos muitinės departamentas pranešė apie 40% sumenkusį šių prekių eksportą.
Teigiami rezultatai skatina plėsti ribojimų sąrašą, šią savaitę pranešė departamentas, žadantis rugsėjį parengti naują prekių, kurias bus siūloma drausti išvežti į Rytus, sąrašą.
Minėtame dvigubos paskirties prekių sąraše daugiausia gaminių su mikroelektronikos ir puslaidininkių komponentais. Tarp jų yra ir orlaivių dalys, šviesolaidžiai, įvairios staklės ir pan.
Kad vis mažiau tokių prekių pasiekia Rusiją ir Baltarusiją, yra pavyzdinis Lietuvos pasiekimas, tačiau tokie apribojimai gamintojams neturėtų užtverti kelių į kitas trečiąsias valstybes.
Sėkmingai naujus elektronikos gaminius kuriantys Lietuvos verslai tarsi prašo didesnio pasitikėjimo kredito tiek iš įvairių institucijų, tiek iš bankų.
Dvigubos paskirties prekių eksporto draudimą galima sutapatinti su neišvengiama konkurenciją mažinančia našta dėl geopolitinių sąlygų, o atsiskaitymai su trečiosiomis šalimis galėtų vykti sklandžiau.
Pavyzdžiui, Sigitas Gailiūnas, elektronikos bei elektros laidų ir kabelių AB „Lietkabelis“ generalinis direktorius, pasakoja, kad net ir esant tokioms sudėtingoms sąlygoms įmonė pardavimus galėtų padidinti, dirbdama su trečiosiomis šalimis, tokiomis kaip Serbija ar Sakartvelas.
Tačiau pagalius į ratus kiša pinigų pervedimai.
„Lietuvos banko reikalavimai įstumia komercinius bankus į kampą. Ilgi patikrinimai, trunkantys po pusę mėnesio, kiekvienas patikrinimas įmonei nemažai kainuoja, įšaldomos apyvartinės lėšos, kai jų labai reikia“, – apmaudo neslepia S. Gailiūnas.
Jis pabrėžia, kad tai jokiu būdu nesusiję su sankcijomis – pirkėjai aiškūs, nekeliantys įtarimų. Bet Vyriausybės ir centrinio banko persidraudimo politika stabdo gamybą ir eksportą.
Apie tai anksčiau VŽ pasakojo ir iš Baltarusijos grybus ir uogas perkantys verslininkai. Jie stebėjosi tuo, kad greitai gendantys maisto produktai prie sienos dirbtinai užlaikomi, atliekami papildomi patikrinimai, jiems reikia atsidaryti banko sąskaitas kitose šalyse, pavyzdžiui, Lenkijoje ar Vokietijoje, kad galėtų įvykdyti mokėjimus už nesankcionuotas prekes per nesankcionuotus bankus.
Pasirodo, visa tai sklandžiai veikia pervedimus darant iš Lenkijos bankų, o Lietuvoje tokie mokėjimai grąžinami.
VŽ nuomone, reikalingas ne tik bizūnas, bet ir saldainis. Suteikdamos pasitikėjimo kreditą bent jau pirmą kartą, kontroliuojančios institucijos padėtų tikrai nelengvu metu, kai vien buvimas arti karo zonos daliai gamintojų užaugina kuprą, su kuria sunku plaukioti pasauliniuose konkurencijos vandenynuose.
Lietuvos gamintojai, kurie čia savo dydžiu tikrai negali būti laikomi kuprotaisiais banginiais, turi ieškoti būdų išsaugoti savo pranašumą prieš kitus. Ypač tai aktualu vykstant onshoring'ui ir tiekimo grandinių trumpinimui.
Jei griežti patikrinimai tikrai privalomi, galbūt jie galėtų būti greitesni, be to, ne paskutinį vaidmenį suvaidintų ir galimybės palankiomis sąlygomis su tam tikromis valstybės garantijomis skolintis ir didinti apyvartinį kapitalą.
Užsimerkti prieš akivaizdžius pažeidimus nereikia ir jie turi būti užkardomi, tačiau, vieno buvusio Konstitucinio Teismo teisėjo žodžiais, svarbi ne tik įstatymo raidė, bet ir dvasia.
Nors Kupriuko muzikanto pasaka baigėsi gerai, tarp prižiūrinčių institucijų prioritetų turėtų būti ir sklandi komunikacija su verslininkais bei aiškūs pagalbos mechanizmai. Kitu atveju ribojimų ir reguliavimų užauginta kupra pasakiškai gali neišnykti.
O būtų labai gaila, nes Lietuvos gamintojai jau sukaupė didelį know how ir tikrai moka groti.
