R. Barysas. Baimės tamsoje

Nuostabą sukėlė ne tai, kad žmogus turi oponuojančią nuomonę naktinių taikiklių atžvilgiu, bet tai, kad argumentuodamas savo poziciją šis perspektyvus jaunosios kartos politikas rėmėsi nuvalkiotomis sovietijos laikais užgimusiomis klišėmis (laidoje paminėjo ir vieno jų simboliu buvusį Seimo narį) apie nomenklatūrinius medžiotojus ir nedorus jų veiksmus. Pasijutau nepelnytai paženklintas Kaino žyme, nes esu vienas iš 30.000 medžiotojų bendruomenės narių, kuris į ją atėjo jau nepriklausomos Lietuvos laikais ir niekada nepriklausė vadinamajam partiniam elitui.

Negeras jausmas. Lyg užsiimtum kokia nors neteisėta veikla, o ne turtingu istoriniu paveldu ir bendražmogiška kultūra grįsta bei įstatymais labai griežtai reglamentuota laisvalaikio veikla. Kažkodėl  žavimės romantiškais pasakojimais apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais šį valdovų kultivuotą pomėgį, net statome paminklą sostinėje medžiotojui Gediminui, bet taip niekiname šio amžiaus medžioklės tradicijų puoselėtojus, kurie, be visa ko, kasmet į valstybės biudžetą sumoka 3,5 mln. Eur už medžioklės plotų nuomą, ką ir kalbėti apie reikšmingas asmenines investicijas į jų priežiūrą, infrastruktūrą, laukinių gyvūnų globą ir saugojimą nuo brakonierių.

Ar nebūtų pats laikas atsikratyti tolimus Lietuvos komunistų partijos viešpatavimo laikus nebeegzistuojančioje valstybėje menančių stereotipų, nes ir valdžios, ir medžiotojų gretas per 3 dešimtmečius papildė jau nepriklausomoje Lietuvoje gimę p. Mitalo amžiaus žmonės. O tų anų, kurių pavardėmis vis dar pažongliruojama, nebėra ne tik valdžioje, bet gal net ir medžioklės būreliuose. Beje, vis palinksniuojamos tos pačios jau istorija tapusių medžiotojų abejotinos šlovės pavardės, bet net nebandoma prisiminti daug gausesnio būrio šio pomėgio entuziastų, kurių dėka buvo išsaugotas Lietuvos medžioklės ūkis ir atkurti gyvosios gamtos ištekliai. Net nesusimąstome, kad be jų pastangų šiandien gamtos mylėtojai net negalėtų džiaugtis kai kuriomis gyvūnų rūšimis. Paradoksas, bet tokie bendro gėrio kūrėjai mūsų politikų nedomina. Iš tokių nesusikrausi politinių dividendų?

Kad pokyčių šių dienų medžiotojų gretose esama, visgi pripažįsta ir pats Seimo narys, minėtoje radijo laidoje pareiškęs, kad pažįsta nemažai puikių žmonių tarp medžiotojų. Galiu tik paantrinti, kad šiandien kitaip mąstančių ir besielgiančių miške yra absoliuti dauguma. Ir labai svarbu, kad būtent jie tvirtai laiko medžiotojų būrelių ar draugijų vadžias savo rankose, demonstruodami atsakomybę ir nepakantumą bet kokiems medžioklės įstatymų bei tradicijų laužytojams.

Tada kur yra toji priešprieša ir nepasitikėjimo medžiotojais priežastis?

Man atrodo problema yra mitai, kuriuos, deja, platina ir merkantilinių interesų turintys nekilnojamojo turto apsukruoliai, ir angažuoti politikos veikėjai, ir supaprastintai į aplinkosaugą žvelgiantys gamtos mylėtojai, kurie tokią teisę priskiria tik sau ir kategoriškai tik jiems priimtina forma. Retas iš jų yra apsilankęs medžiotojų bendruomenėje, nėra praktiškai susipažinęs su medžioklės veikla, o apie ją, atrodo, sprendžia iš „YouTube“ siužetų nesąmonių skyrelyje, retsykiais žiniasklaidoje pasirodančių spalvingų antraščių ar nežinia kiek perpasakotų ir seniai numutavusių liūdnai pagarsėjusių medžioklės istorijų. 

Būkim objektyvūs: dauguma tų istorijų – ne apie medžiotojus, o apie menkos kultūros žmones, kurie nepelnytai įgijo medžioti leidžiantį dokumentą. Nejaugi tarp mūsų nėra tokių su vairuotojo, žvejo, gamtos apsaugos inspektoriaus, Seimo nario ar kitokiu pažymėjimu? Pasiklausius V. Mitalo ar kai kurių aplinkosaugininkams save priskiriančių (nes rinkėjai tokius mėgsta) politikų, susidaro įspūdis, kad specialius medžiotojų kursus baigusiam ir išsilaikiusiam egzaminus žmogui įteikiame ne medžiotojo, o a priori nusikalsti miške pasiruošusio asmens patvirtinimą.

Gal iš čia ir kyla kitas radijo laidoje išsakytas 32 metus liberalu save laikančio V. Mitalo, bet autoritarų labai mėgstamas argumentas prieš naktinius taikiklius – juk tamsoje bus neįmanoma sukontroliuoti, kaip jie bus naudojami, ir bus pridaryta žalos. Na, mūsų politikų nenormalus noras viską kontroliuoti, bausti, nes kažkodėl likusius žmones mato kaip potencialių pažeidėjų visuomenę, jau ima peržengti sveiko proto ribas – apie tai neseniai rašė „Verslo žinios“. Šiame kontekste lieka neaišku, kaip tokiai, politikų ir dalies visuomenės požiūriu, „neatsakingai“ ir „asocialiai“ medžiotojų bendruomenei įstatymu pavedame rūpintis laukinės gyvūnijos populiacijos globa, apskaita, reguliavimu ir net reikalaujame užtikrinti, kad žvėrys nedarytų žalos žemės ir miškų ūkiams. Keisčiausia, kad ji su šiais pavedimais puikiai susitvarko.

Žalos problemos fobija irgi abejotina, nes šiandien miškuose turime, ko gero, daugiausia žvėrių nuo LDK laikų. Jei jau V. Mitalo iniciatyva prabilta apie naktinių taikiklių potencialią žalą, derėtų palyginti, ar tokių grėsmių visuomenei nebūtų gerokai daugiau įgyvendinus šio Seimo nario siūlytas ar palaikytas įstatymų pataisas dėl narkotinių medžiagų dekriminalizavimo, leidimo privačiai gamintis ir reklamuoti silpną alkoholį ar mokesčių lengvatas loterijų ir lošimų organizatoriams. Jam dėl šių siūlymų kontrolės sunkumų, atrodo, nekyla...

O gal realiame gyvenime yra viskas kitaip?

Retas medžiotojų būrelis šiandien toleruoja netinkamą savo nario elgesį ir miške, ir... asmeniniame gyvenime. Norime jaustis saugūs ir žinoti, kad šalia su ginklu esantis kolega bus atsakingas, susikaupęs ir atsargus, nes žinome, kad klaidos kaina gali būti lemtinga. Pažeidėjų pasitaiko visur (nepatikėsite – net ir Seime ar savivaldybėse), tačiau tai nereiškia, kad dėl atskirų atvejų turime teisę nepasitikėti ir menkinti dešimttūkstantinę šiuolaikinių medžiotojų bendruomenę.

Kalbėdami apie naktinius taikiklius jų oponentai sąmoningai nutyli dar vieną aspektą – kad jų naudojimas yra aprobuotas Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencijoje ir taikytinas TIK šernų, lapių ir mangutų medžioklei. Šie žvėrys platina pasiutligę, niežus, afrikinį kiaulių marą. Pastarasis Lietuvoje siaučia nuo 2014 m. ir iki šiol nėra suvaldytas, nors V. Mitalas eteryje tvirtina, kad su tuo puikiai susitvarkome. Kaip čia pasakius – su globalia COVID-19 pandemija susitvarkėme per kelerius metus. Mažai kam žinomas faktas, kad dėl šios šernų platinamos ligos Lietuvos kiaulių augintojų ūkiai jau neteko 78.000 kiaulių. Nejaugi šio naminio gyvulio nėra gamtos mylėtojų sąrašuose?

Medžioklė yra vienintelis efektyvus būdas stabdyti mirtį sėjančią ligą ir mažinti patiriamus ekonominius nuostolius. Tačiau šernai yra aktyvūs daugiausia tamsiuoju paros laiku. Medžioklė tokiu metu turi kelias rimtas rizikas, kurias išsprendžia tik naktiniai taikikliai: jie užtikrina saugų šūvį ir reikšmingai sumažina žvėries sužeidimo (kančios) tikimybę. Nemedžiojusieji neįsivaizduoja, kaip atrodo miškas naktį, kai įvairūs šešėliai kuria apgaulingus vaizdus ir taip didina fatališko šūvio tikimybę. Leidžiami prožektoriai tik padidina matomo vaizdo kontrastus, sukelia stresą žvėrims, o šūvį turi atlikti skubotai. Kritikos neatlaiko ir argumentas, kad naudojant prožektorių medžiotojus lengviau kontroliuoti, na, nebent pasitelktume kosmines technologijas, galinčias realiuoju laiku fiksuoti sinchroninį šūvį ir šviesos blyksnį...

Dėl paminėtų priežasčių naktinius taikiklius (pabrėžiu, TIK 3 minėtų rūšių žvėrių medžioklei) yra įteisinusios kone pusė ES šalių, tarp kurių beveik visose yra panaši gyvosios gamtos struktūra ir kurios taip pat kovoja su kiaulių maru. Man yra tekę medžioti kai kuriose iš paminėtų šalių, t. y. aukšta gamtosaugine kultūra pasižyminčioje Skandinavijoje, ir galiu tvirtinti, kad kai yra daugiau abipusio pasitikėjimo, pagarbos, praktinio reikalo išmanymo ir bendradarbiavimo, mažiau vietos lieka populizmui, nepagrįstiems įtarinėjimams ir norams ką nors kontroliuoti. Ten laikoma neprofesionalu ir nekorektiška medžiotojus tapatinti su brakonieriais, veikiau atvirkščiai – suvokiama, kad ši neteisėta veikla savo prigimtimi yra svetima medžiotojams. Todėl jų buvimas miške bet kuriuo paros metu yra laikoma efektyviausia prevencine priemone prieš pažeidėjus, ir dar nereikalaujančia papildomų valstybės biudžeto lėšų.   

Baigdamas negaliu nepaminėti dar vieno argumento (laikyčiau jį papildomu) už naktinius taikiklius, nors ir rizikuoju būti apkaltintas populizmu.

Karas Ukrainoje verčia mus koreguoti Lietuvos gynybos doktriną ir beveik visais politiniais lygiais jau lyg ir kalbama, kad savo skaičiumi diviziją viršijantys Lietuvos medžiotojai, turintys galingus graižtvinius šautuvus ir tinkamos amunicijos, galėtų būti puiki paspirtis teritorinės gynybos atveju. 

Paradoksas, bet šios paprastos tiesos kol kas negali ar nenori pripažinti istoriko išsilavinimą turintis krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, kuris vis kartoja, kad medžioklė su krašto apsauga neturi nieko bendro, ir interviu BNS teigia, kad „mojuoti krašto apsaugos vėliava čia ne visai ta vieta“. Su tokiu mąstymu nenustebčiau, jei, šalį užpuolus priešui, mūsų karvedys pasiūlytų piliečiams... palaukti, kol iš kokios Vokietijos mūsų apginti atvyks legendinė brigada ar šis klausimas pirma bus aptartas saugiuose Briuselio kabinetuose.

Kad medžiotojai gali būti veiksminga jėga, patvirtina jau primiršta skandalinga istorija, kai Rusija dėjo dideles pastangas gauti Lietuvos medžiotojų sąrašus ir nedaug trūko, kad valdininkai būtų juos atidavę. Gal ir jie mąstė panašiai kaip dabartinis mūsų ministras?

Naktiniai taikikliai sukuria akivaizdų kovinį pranašumą tamsiu paros metu ir leidžia efektyviai stabdyti priešą. Jei mąstome racionaliai, turime suvokti, kad mūsų šalis savo plotu kartais nusileidžia Ukrainai ir užpuolimo atveju nebūtų laiko lakstyti po parduotuves ieškant naktinių taikiklių ar laukti labdaros iš užsienio. Ką ir kalbėti, kad dar reikia išlavinti įgūdžius juos naudojant praktikoje. Kad ir ką sakytų ministras, esu įsitikinęs, kad naktinių taikiklių įteisinimas medžioklėje yra ir mūsų nacionalinio saugumo elementas, nes grėsmės akimirką blogiausia, kas gali nutikti, tai piliečiams manyti, kad, anot ministro, „už krašto gynybą yra atsakinga kariuomenė“, ir eiti žiūrėti televizoriaus.

Mūsų kaimynių Estijos, Latvijos ir Lenkijos, besiribojančių, kaip ir mes, su agresyvia Rusija, ministrai mano kitaip – pasekė unikalią teritorinės gynybos patirtį turinčios Suomijos pavyzdžiu.

Komentaro autorius – Rolandas Barysas, „Verslo žinių“ vyr. redaktorius, medžiotojas nuo 1997 m.