N. L. Chruščiova. Viršininkas Xi
Žinoma, SSRS ir Kinija bendradarbiavo įvairiose srityse. Abi šalys palaikė Kim Il-sungo komunistus Korėjos kare, o kinai padėjo Kremliui išsaugoti įtaką Rytų Europoje. (Albanija buvo lojali Kinijai, o Josipo Brozo Tito Jugoslavija naudojosi Kinija kaip svertu siekdama gauti įvairių nuolaidų ir užsitikrinti Kremliaus paramą). Maža to, sovietų mokslininkai ir inžinieriai dirbo Kinijoje, nes sovietai 1957 m. sutiko padėti Liaudies Respublikai įgyti branduolinių pajėgumų.
Tačiau Kinija ir SSRS nebuvo lygiavertės partnerės. Nors Mao Zedongas laikė save lygiu Josefui Stalinui, tai yra manėsi vadovaująs viso pasaulio valstiečiams komunistams, kaip Stalinas vadovavo savo proletarams, už uždarų durų Stalinas, kaip teigiama, vadino Mao „urviniu marksistu“ ir „partizanu be jokio talento“. Kai 1949 m. Mao atvyko į Maskvą pasveikinti Stalino su gimtadieniu, su Kinijos lyderiu buvo elgiamasi kaip su paprastu svečiu.
Stalino elgesys įsiutino Mao. Tačiau XX a. penktajame ir šeštajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungos pagalba Kinijai buvo gyvybiškai svarbi, todėl Mao teko nulenkti galvą - bent šiek tiek.
Kai po Stalino mirties 1953 m. Ministrų tarybos pirmininku tapo mano prosenelis Nikita Chruščiovas, Mao su kaupu atkeršijo už Stalino demonstruotą panieką. 1958 m. grįžęs iš Pekino Chruščiovas nuolat kalbėjo apie tai, kokia nemaloni buvo ta kelionė. Jis nepatenkintas prisiminė Mao reikalavimą, kad Sovietų Sąjunga išpildytų savo pažadą ir padėtų Kinijai įgyvendinti branduolinių ginklų programą, pabrėždamas, kad Mao dėl Sovietų Sąjungos „nė piršto nepajudino“ ir baimindamasis dėl šalies suverenumo „nė neleido savo teritorijoje sustoti laivams ar lėktuvams“. „Kartą, – prisiminė Chruščiovas, – kinai perėmė naujutėlę amerikietišką raketą,“ – bet Mao, – „kuris, kaip Stalinas paranojiškai bijojo visų, taip pat ir savo šešėlio, – neprileido prie jos sovietų inžinierių“.
Chruščiovas taip pat piktinosi, kad Pekine Mao jį pakvietė į „susitikimą baseine“. Maža to, įsitikinęs, kad tokioje aplinkoje jo kolega atsidurs nepalankioje padėtyje (nors Chruščiovas mokėjo plaukti nė kiek ne prasčiau už šeimininką), ėmėsi vertinti kinų ir sovietų karinius siekius. Mao paklausė: „Bendra mūsų šalių teritorija yra beveik viso žemyno dydžio, tad kodėl gi mums kartu neįsiveržus į Prancūziją, Italiją ir Vakarų Vokietiją? O Chruščiovas atrėžė: „Svarbu ne kiekis, o kokybė.“
Nors Mao vis mėgindavo įgelti, bet niekada neįvarė Ministrų tarybos pirmininko į kampą. Chruščiovui – tokiam pat imperialistui kaip ir visi Kremliaus vadovai – vis tik užteko sveikos nuovokos nesukurti sąlygų branduoliniam karui. 1959 m. jis vienašališkai nutraukė branduolinį sandorį su „visiškai pamišusiu“ (o dabar ir įsiutusiu) Mao. 1962-ųjų Kubos raketų krizė, kai Chruščiovui vėl pakako proto atsitraukti nuo pragaištingos konfrontacijos bedugnės krašto, dar labiau įsiutino Mao, kuris manė, kad Kremlius netinkamai naudoja savo branduolinių ginklų išteklius. „Kokia prasmė turėti raketas, jei nesiruoši jų panaudoti?“ – pyko jis. Savo ruožtu Chruščiovas lygino Mao su „nudėvėtų kaliošų pora.“
Šiandien Rusiją ir Kiniją vėl suvienijo panaši ideologija, kurios esmė yra pasipriešinimas Vakarų įtakai pasaulyje, ir šios šalys sparčiai stiprina savo ryšius. 2022 m. dvišalės prekybos apimtys pasiekė rekordines 190 mlrd. USD aukštumas, palyginti su 147 mlrd. USD ankstesniais metais. Per pirmuosius du 2023 m. mėnesius kiniškų prekių importas į Rusiją išaugo beveik 25%, skaičiuojant importo apimtis per metus. Ir dabar Kinija yra pagrindinė rusiškos naftos ir dujų rinka.
Tačiau nors artimesni ryšiai gali būti naudingi abiem pusėms, sąlygas diktuoja Kinija. Net jei anksčiau, prieš Rusijos prezidentui V. Putinui nusprendžiant pradėti savo karą Ukrainoje Xi neturėjo pranašumo, dabar, žuvus daugybei rusų, įvedus plačias ekonomines sankcijas ir Tarptautiniam baudžiamajam teismui pateikus Putinui kaltinimus vykdžius karo nusikaltimus, Xi tikrai jį įgijo.
Taigi į Maskvą atvykęs Xi čia stovėjo aukštai iškėlęs galvą tiesiogine (12,7 cm aukštesnis už Putiną) ir perkeltine prasme. Taip, jis džiaugėsi stipriais abipusiais ryšiais. Tačiau su savo įprasta paslaptinga šypsenėle jautėsi pranašesnis, o Putino veide buvo matyti įtampa. Putinas desperatiškai siekia sudaryti įspūdį, kad yra stiprus, todėl žino, jog negali rizikuoti atstumti Kinijos ir elgėsi su Xi taip, kaip Mao (arba Didysis vairininkas) troško, kad būtų elgiamasi su juo.
Tačiau tame viršūnių susirinkime nebuvo pasiekta jokio svarbaus proveržio. Xi pateikė taikos Ukrainoje planą, tačiau ir jis pats, ir Putinas pripažino, kad nei Ukraina, nei jos rėmėjos Vakaruose su tuo planu nesutiks. Ir nors dvišalį ekonominį bendradarbiavimą planuojama toliau gilinti, o Rusija pažadėjo reikšmingai padidinti gamtinių dujų tiekimą į Kiniją, Xi neišpildė pagrindinio Putino noro, kurį tas siekė įgyvendinti – Kinija neįsipareigojo finansuoti vamzdyno „Sibiro galia 2“, kuriuo dujos tekėtų į Kiniją per Mongoliją.
Kai kurie mano, kad po to, kai Tarptautinis baudžiamasis teismas pateikė kaltinimus Putinui, atvykęs į Maskvą Xi išreiškė paramą Putino režimui. Tačiau labiau tikėtina, kad Xi lankėsi Maskvoje siekdamas parodyti (ne tik Rusijai, bet taip pat JAV), kas čia viršininkas. Mesdamas Putinui gelbėjimo lyną, Xi dar labiau įgalino Kiniją, kuri dabar turi didesnių nei bet kada anksčiau galių veikti tarptautinę santvarką. Mao tai būtų patikę.
Komentaro autorė - Nina L. Chruščiova, Niujorko „The New School“ universiteto tarptautinių reikalų profesorė
Autoriaus teisės: „Project Syndicate“, 2023 m.
