R. Vilpišauskas. Ar ES šalys tikrai pasiruošusios Ukrainos integracijai?
Atsistatydino Lenkijos žemės ūkio ir kaimo plėtros ministras Henrykas Kowalczykas. Savo sprendimą jis aiškina Europos Komisijos nenoru grąžinti muitus iš Ukrainos į ES importuojamiems grūdams. Dėl pigesnių ukrainietiškų grūdų keliamos konkurencijos vietos produkcijai Lenkijos ir kitų Vidurio Europos šalių ūkininkai jau keletą mėnesių reiškia nepasitenkinimą.
Ministro atsistatydinimas rodo, kokią įtampą pasiekė Lenkijoje vykstančios politinės diskusijos dėl to, kaip suderinti šalies ūkininkų interesus su geopolitiniu valdančiųjų siekiu remti Ukrainą. Dar prieš jį Lenkijos valdantieji inicijavo bendrą su Vengrijos, Rumunijos, Bulgarijos ir Slovakijos vyriausybėmis laišką Europos Komisijos vadovei Ursulai von der Leyen, kuriame ragino skirti daugiau lėšų šių šalių ūkininkams ir pasirūpinti, kad ukrainietiški grūdai neliktų ES šalyse, o jei to neužteks – grąžinti po praėjusių metų Rusijos karo suspenduotus muitus ukrainietiškiems produktams. Kaip laiško paskelbimo proga teigė Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis, „remkime Ukrainą, bet darykime tai protingai, o, svarbiausia, didžiausią dėmesį skirkime savo šalies ir Lenkijos ūkininkų interesams“.
Ši situacija paprastai vertinama per Lenkijos vidaus politikos prizmę – artėjant jos parlamento rinkimams valdantiesiems svarbu išlaikyti savo rinkėjų kaimiškose vietovėse paramą. Tačiau minėta diskusija svarbi ir strateginiu požiūriu – kiek ES šalys, įskaitant Lietuvą, pasiruošusios Ukrainos integracijai į ES. Juk ekonominiu požiūriu ES sprendimas laikinai suspenduoti taikytus importo muitus iš Ukrainos importuojamoms prekėms, kurį prieš beveik metus pateikė Europos Komisija ir kuriam pritarė Bendrijos valstybės, yra labai svarbi paramos Ukrainai priemonė.
Tai yra retas atvejis ES istorijoje, kai suspenduojami muitai visiems iš trečiosios šalies importuojamiems produktams, įskaitant žemės ūkio, ir tai yra visiškai logiškas sprendimas, jei ES ir jos šalių vadovai rimtai galvoja apie ilgalaikę Ukrainos integraciją. Jis papildo tarpusavio prekybos tarp ES ir Ukrainos liberalizavimą, kuris prasidėjo įgyvendinant 2014 m. pasirašytą asociacijos sutartį, ir turėtų tik stiprėti Ukrainai pradedant derybas dėl narystės ES bei kuo sparčiau ją integruojant į ES bendrąją rinką. Juk būtent kuo spartesnę Ukrainos narystę ES deklaruoja remiantys Lietuvos, Lenkijos ir kitų šio regiono Bendrijos valstybių politikai.
Deja, situacija Lenkijoje rodo, kad tai, kas atitinka strateginius geopolitinius ir ekonominius integracijoje dalyvaujančių šalių interesus, nebūtinai bus priimtina atskiroms interesų grupėms. Juk Ukrainos narystė ES bendrojoje rinkoje, kaip ir ankstesniais ES plėtros etapais priimtų valstybių, įskaitant Lietuvą, integracija į ją, yra ekonomiškai naudinga visų jų ekonomikoms. Naudinga dėl to, kad šalinant kliūtis tarpusavio mainams ir didesnei konkurencijai turime gausesnį pigesnių prekių pasirinkimą, o tai ypač svarbu aukštos infliacijos aplinkoje. Tačiau žemesnės kainos nepriimtinos ūkininkams, kurie patiria didesnę konkurenciją.
Dar reikia nepamiršti, kad trečdalis viso ES biudžeto išlaidų skiriama ūkininkams, o Ukrainos narystė ES reikš, kad jos ūkininkai taip pat pretenduos į šią paramą, net jei tiesioginės išmokos jiems bus mažesnės nei senbuvių ūkininkams. Ar Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių politikai ir visuomenės pasiruošę dalintis ES finansine parama su Ukraina arba mokėti į Bendrijos biudžetą didesnes įmokas, kad išsaugotų turimą paramą?
Ateina metas rimtai galvoti apie tai, kaip suderinti strateginius ir ekonominius interesus, kuriais pagrįstai remiamas Ukrainos siekis tapti ES nare, su atskirų interesų grupių reikalavimais ir galimomis kompensacijomis joms.
Komentaro autorius - Ramūnas Vilpišauskas, VU TSPMI Jean Monnet profesorius
