V. Vitkauskas. Bankų solidarumo įmokos galimos pasekmės ekonomikai

Mažai turime abejojančių, kad reikia skubiai stiprinti mūsų šalies gynybinius pajėgumus. Toks vieningumas yra bendra svarbi visų mūsų sėkmė, kurią verta rūpestingai saugoti, ypač tada, kai kils neišvengiamos diskusijos, kaip pasidalinti sąskaitas už šių pajėgumų didinimą. 

Deja, bet gerų dalykų paprastai nemokamai nebūna, o kai ateina laikas susimokėti, kiekvienas nuoširdžiai matome daug priežasčių, kodėl kažkas kitas turi prisidėti daugiau nei aš. Tokių neišvengiamų procesų suvaldymas svarbus, nes pajėgumų stiprinimas, kuris ardytų visuomenės vieningumą, padarytų daugiau žalos nei naudos.

Susiklausymą palaiko bent du dalykai. Pirma - teisingumo pojūtis, kad visi kartu sąžiningai prisidedame prie bendrų pastangų, ir antra – kad resursus sukaupiame, bei naudojame kokybiškai, tai yra ekonomiškai racionaliai.

Teisingumo jausmo požiūriu rinkti lėšas iš bankų sistemos, o tiksliau kalbant – per bankų sistemą – yra objektyviai racionalu. Dominuojanti viešoji nuomonė apie bankų sektorių ir priežastinių ryšių suvokimas yra tokie, kad rinkti lėšas gynybai iš bankų būtų, ko gero, vienas iš parankiausių būdų, atsižvelgiant į visuomenės jautrumą skirtingiems lėšų kaupimo variantams. Atsiliepimams pateiktas Lietuvos banko ir Finansų ministerijos pasiūlymas iš šios perspektyvos atrodo tikrai patrauklus.

Dėl ekonominio racionalumo yra sudėtingiau.  Alternatyvų  įvertinimas, siekiant sutelkti resursus su mažiausiomis netektimis, o jei įmanoma net ir nauda kitoms sritims, nėra antraeilis dalykas. Jei rinkdami lėšas neproporcingai nualinsime save kitais aspektais, pavyzdžiui - apsunkinsime ekonominės vertės kūrimą - galų gale susilpninsime savo galimybes ne tik toliau vystyti tuos pačius gynybinius pajėgumus, bet ir juos išlaikyti ilgesnėje perspektyvoje. Tačiau jei elgsimės išmintingai, stiprindami gynybą taip pat sudarysime geriausias galimas sąlygas toliau augti ir ekonomikai, tuomet tiek gynybos pajėgumas, tiek ekonominė veikla, tiek ir bendras visuomenės atsparumas išorės grėsmėms nuosekliai stiprės.

Kokios pagrindinės bėdos dabar pasiūlytos solidarumo mokesčio sistemos? Didžiausia bėda – galingos naujos paskatos sistemos dalyviams, per kuriuos vyksta apie 90% visos įmonių ir gyventojų paskolinio finansavimo veiklos. 

Iš esmės apie tris ketvirtadalius grynųjų palūkanų pajamų iš naujų, o dalinai ir iš esamų paskolų, siūloma paimti iš skolintojų prieš tai, kai jie padengs kitas būtinas sąnaudas. Šios kitos sąnaudos, tokios kaip darbuotojų, sistemų, kapitalo ir kas svarbiausia – prisiimamos rizikos sąnaudos – visos kartu paprastai „suvalgo“ daugiau kaip pusę dažno banko palūkaninių pajamų. Tokiomis aplinkybėmis išeitų, kad bankas iš kažkur turėtų primokėti savo skolininkams, nes bankams paliekamas grynųjų palūkaninių pajamų ketvirtadalis daugeliu atvejų nepadengs kitų sąnaudų.

Joks verslas, kad ir kaip jam patiktų jo veikla, nuostolingų produktų gaminti ir pardavinėti ilgai negali. Skolintojų logiškas elgesys tokiomis aplinkybėmis bus stabdyti bet kokį finansavimą, kurio po mokesčio likusios pajamos nepadengs kitų neišvengiamų sąnaudų. 

Pirmiausia nukentės priėjimas prie skolinto kapitalo aukštesnės rizikos verslams. Net jei jie ir galėtų šiaip jau sumokėti daugiau už savo aukštesnį rizikingumą, didžioji dalis jų mokamų palūkanų negalės pasiekti skolintojų ir pastarieji neturės kito logiško pasirinkimo, kaip atsisakyti skolinti.

Prie tokių rizikingesnių, arba su didesnėmis skolintojų nepalūkaninėmis sąnaudomis susijusių klientų tikrai pateks daugelis smulkių ir vidutinių verslų. Ten pat pateks ir visi kiti rizikingesni, mažiau istorijos ar mažiau patikrinti verslo modeliai – taip pat ir visos be išimties inovacijos, nes jos iš prigimties vertinamos kaip rizikingesnės.

Taigi, viena ranka darydami gerą darbą – rinkdami lėšas svarbiam reikalui – kita ranka apsunkinsime ir taip ribotą mažesnių įmonių ir inovatyvių sprendimų priėjimą prie komercinio finansavimo. Gal būtų ir pusė bėdos, jei tai vyktų gerai veikiančioje, stabilios rinkos aplinkoje, arba kai atsiranda poreikis stabdyti investicijas ir augimą. Tačiau yra kaip tik priešingai. 

Visų verslų, o ypatingai smulkių ir vidutinių įmonių, pritraukto paskolinio kapitalo dalis Lietuvos BVP yra viena iš mažiausių, palyginti su šalimis, su kuriomis šie mūsų verslai turi konkuruoti. Šį konkurencinį trūkumą mūsų įmonės priverstos kompensuoti mažesniais atlyginimais, žemesniais standartais ir bendrai mažesniu gebėjimu generuoti vertę interesų dalininkams, taip pat ir mokesčių surinkėjams. Dar griežtesnė bado dieta tikrai neišeis į naudą mūsų verslų konkurencingumui ir vertės kūrimui.

Kitas svarbus momentas, kad kaip tik šiuo metu turime visą virtinę neapibrėžtumų ir esminių ekonominės aplinkos virsmų. Jų metu poreikis eksperimentuoti, inovuoti, perorientuoti verslą naujoms aplinkybėms tampa lemiama tolesnio augimo, o kai kada netgi išlikimo sąlyga. Vėlgi, ar tai pats geriausias laikas dar apsunkinti priėjimą prie paskolinio finansavimo tokiems mažiau patikrintiems ir dėl to natūraliai rizikingesniems verslo modeliams ar sprendimams?

Vien dėl savo ypatingai įdingo ir gilaus platesnio poveikio ekonomikai – tuo pačiu ir darbo vietoms, ir mokestinėms pajamoms, ir atsparumui išorės grėsmėms – šis pasiūlytas lėšų sutelkimo modelis turi būti iš esmės peržiūrėtas. Svarbu ne tik atlikti siūlomų pakeitimų aritmetinius skaičiavimus pasitikint, kad tie pakeitimai nedarys įtakos jokioms iki tol galiojusioms prielaidoms. Prieš skaičiuojant būtina dar ir atidžiai įvertinti tų pakeitimų poveikį rinkos dalyvių motyvacijai, jų elgsenai ir iš to kylančias platesnes pasekmes.

Nors čia išdėstyta tik mano asmeninė nuomonė, manau svarbu atskleisti, kad esu susijęs su Lietuvos skolinimo rinka dirbdamas vieno iš bankų stebėtojų taryboje. Galbūt mano požiūriui ši aplinkybė ir turi įtakos. Vis tik čia paminėtas poveikis rinkos dalyvių motyvacijai yra realus ir reikšmingas. Labai tikėtina, kad šios motyvacijos įtaka elgsenai ir iš to kylančios pasekmės taip pat bus reikšmingos, todėl svarbu tai apsvarstyti dabar, o ne kai susidursime su liūdnomis pasekmėmis. 

Komentaro autorius – Valdas Vitkauskas, nepriklausomas AB Šiaulių banko stebėtojų tarybos narys.