Rusų opozicija Vakarams: neieškokite „gero žmogaus“
JAV prezidentas Joe Bidenas ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas po ketvirtadienio derybų Baltuosiuose rūmuose pažadėjo drauge padėti Ukrainai ir spausti Rusijos lyderį nutraukti karą.
Ukrainos klausimu J. Bidenas sakė: „Vėl patvirtiname, kad Prancūzija ir Jungtinės Valstijos drauge su visais mūsų sąjungininkais NATO, Europos Sąjunga ir G 7 kaip visada tvirtai stoja prieš žiaurų Rusijos karą“.
JAV prezidentas taip pat teigė, kad yra pasirengęs pirmą kartą nuo invazijos į Ukrainą pradžios pasikalbėti su Putinu, tačiau tik tuo atveju, jei šis tikrai nori užbaigti karą.
Tai kol kas akivaizdžiausia J. Bideno užuomina, kad jis būtų pasirengęs susėsti derybų su Putinu, bet E. Macronas sakė, jog abu jie sutarė, kad „niekada neraginsime ukrainiečių leistis į kompromisą, kuris jiems nebus priimtinas“.
Į tai suskubo reaguoti Kremlius, kuris pareiškęs, kad Maskva tęs puolimą, – jo atstovas spaudai D. Peskovas penktadienį teigė, kad Rusijos prezidentas yra pasirengęs derėtis siekiant užtikrinti, jog bus paisoma Maskvos interesų, tačiau pridūrė, kad Vašingtono pozicija „apsunkina“ bet kokias diskusijos galimybes.
„Jungtinės Valstijos nepripažįsta naujų teritorijų kaip Rusijos Federacijos dalies“, – kalbėjo D. Peskovas, turėdamas omenyje Ukrainos regionus, kuriuos Kremlius teigia aneksavęs.
Net ir dabar, kai prieš agresorę susivienijo visas demokratiškas pasaulis ir pasmerkė ją už žudikišką karą, Rusija vis dar viliasi ką nors įtikinti, kad jos užgrobtos teritorijos yra „teisėtos“, kad reikėtų paisyti kažkokių „Maskvos interesų“ ir pan.
„Pretenzijas“ Putinas išsakė ir Vokietijos kancleriui Olafui Scholzui, kuris penktadienį, pirmąkart nuo rugsėjo vidurio, kalbėjosi su juo telefonu. Rusas paaiškino pašnekovui, kad „turi teisę“ naikinti Ukrainos infrastruktūrą – tos atakos „neišvengiamos“.
Kas gi skatina tą neišvengiamybę? Spėti ilgai netrunka – Vakarai. Mat jie „pumpuoja Kyjivo režimui ginklus ir rengia Ukrainos kariuomenę“.
O Putinui juk taip norėtųsi, kad Vakarai netrukdytų jam užgrobti kaimyninės šalies... Galbūt ir ne vienos.
Anot Kremliaus vadovo, Ukrainos Vakarų sąjungininkių „politinė ir finansinė parama lemia tai, kad Kyjivas visiškai atmeta bet kokių derybų idėją“.
O derėtis dėl ko? Palikti rusams visas užgrobtas žemes ir leisti atsikvėpti, kol išsilaižys žaizdas, kad toliau gvieštųsi Ukrainos, dar didesnio jos gabalo?
Į kampą vis labiau spaudžiama ir pralaimėjimų patirianti pusė derybinių svertų neturi – ne rusams dabar diktuoti sąlygas Ukrainai, ne rusams mokyti Vakarus, lemenant apie kažkokius „Maskvos interesus“.
Ko gero, galimų derybų laikas išvis praėjo. Agresorės pralaimėjimas tebėra vienintelis tiek Ukrainai, tiek Vakarams priimtinas būdas užbaigti karą. Todėl vis dažniau akys krypsta į būsimos Rusijos viziją – be diktatūros, be putiniškų valdymo metodų, be imperialistinių ambicijų etc.
Akys krypsta ir į žymesnius rusų opozicijos veikėjus. Genadijus Gudkovas, buvęs kontržvalgybos pulkininkas ir įstatymų leidėjas, dabar gyvenantis Bulgarijoje, teigia: „Vakarų vyriausybės ir diplomatai iš mūsų pirmiausia reikalauja bendro Rusijos, kokia ji turėtų būti po Putino, vaizdo. Nes visi supranta, kad režimui liko nedaug laiko.“
Arba, kaip viename interviu aiškino kitas žymus emigrantas, Londone gyvenantis buvęs naftos magnatas Michailas Chodorkovskis, Vakarų sąjungininkai ir partneriai „turės reikšmingą, nors ir ne lemiamą, įtaką tam, kokia baigtis laukia mūsų šalies, nes režimo pasikeitimas greičiausiai įvyks dėl karinio pralaimėjimo“. Jis pasisako už „tikrą federacinę parlamentinę respubliką“, kuri nutrauktų amžiną Rusijos tendenciją per daug valdžios suteikti vienam asmeniui.
„Kad ir kaip būtų keista, nors prieš Putiną nusiteikusi opozicija yra susiskaldžiusi, jos žymūs veikėjai, atrodo, sutaria dėl kai kurių esminių Rusijos po Putino valdymo principų, pirmiausia dėl jos pertvarkymo į europietišką parlamentinę demokratiją be stipraus prezidento“, – „Bloomberg“ nuomonės skiltyje savo prognozėmis dalijasi Leonidas Beršidskis, „Bloomberg“ Europos regiono analitikas.
Įkalintas kovotojas su korupcija Aleksejus Navalnas „Washington Post“ publikacijoje teigė, kad Vakarai neturėtų būti linkę ieškoti „gero žmogaus“, su kuriuo galėtų susitarti, kai Putinas žlugs, – jie turėtų stumti Rusiją link neautoritarinės ateities, kurią, A. Navalno nuomone, rusai priims, kai galės laisvai balsuoti, nors ir su tam tikru aiškiu ekonominių sankcijų ir diplomatinio spaudimo paskatinimu.
M. Chodorkovskis tikisi, jog Rusijos vadovų klasė pagaliau supras, kad toliau paklusti Putino valdymui yra nenaudinga. Tačiau kol kas iš Rusijos „vadybininkų klasės“, t. y. vidutinio lygio valstybės tarnautojų ir įmonių vadovų, kuriuos jis laiko savo auditorija, perbėgėlių buvo nedaug.
„Šie iš prigimties pragmatiški žmonės nėra taip įsitikinę neišvengiamu Rusijos pralaimėjimu, kaip politizuota emigrantų bendruomenės dalis, kuri daug statė už tokią baigtį. Dabartinė padėtis rodo, kad pralaimėjusios Rusijos teikiami pranašumai nėra didesni už tuos, kuriuos jie įžvelgia besipriešinančioje Rusijoje“, – nurodo L. Beršidskis.
Pasak jo, Leonidas Volkovas, A. Navalno sąjungininkas, regis, tiki, kad Putino režimas žlugs nuo savo paties svorio, kaip žlugo stalinistinė tironija, kai tironas mirė. Šią paralelę jis nubrėžė neseniai paskelbtame „Wall Street Journal“ straipsnyje, prognozuodamas chaotiško liberalizavimo laikotarpį, kuris nebus panašus į trumpalaikį Sovietų Sąjungos „atšilimą“ po Stalino mirties. Tačiau bandymas sulaukti Putino galo nebūtinai vyks pagal šį optimistinį scenarijų.
VŽ nuomone, nors Rusijos opozicija ir turi realesnių savo šalies ateities vizijų, ji yra ir pernelyg išsibarsčiusi, ir pernelyg vieniša. Todėl manoma, kad vargu ar ji sugebėtų pasinaudoti kariniu Rusijos pralaimėjimu. Tiesa, ji neturi ir plano, kaip užbaigti karą.
Pasak „Bloomberg“ analitiko, didžiausias iššūkis siekiant užtikrinti ilgalaikę taiką – rasti Rusijos partiją, kuri atstovautų pakankamam skaičiui rusų ir būtų pajėgi laikytis bet kokio susitarimo, įskaitant taikos susitarimą derybomis.
Putinui, mėginančiam išsikapstyti iš savo užvirtos kruvinos košės, naudinga, kad opozicija kol kas negali pasiūlyti patikimos alternatyvos, o tik teorines geresnės ateities vizijas. Jis vis dar įsikibęs dalies užgrobtų Ukrainos teritorijų. Mėgindamas nualinti ukrainiečius varginančiu, išteklius eikvojančiu tranšėjų karu, naikinama infrastruktūra, jis tikisi, kad Vakarai vis dėlto nuspręs su juo susitarti, iš esmės leisdami ir Rusijai, ir Ukrainai padaryti pertrauką, kad galėtų persigrupuoti kitai kovai.
Tik Vakarai jau, regis, tikrai suprato, su kuo turi reikalą, – pasaulis susidūrė su klastingu grobuonimi. Tikėkimės, kad demokratiniam pasauliui ilgam užteks parako vienybei palaikyti ir Ukrainai remti iki visiškos pergalės – kad Putinas ir jo imperialistinė politika galiausiai nugultų istorijos sąvartyne.
