„Stop“ veto meistrui
Rusija, okupuotose Ukrainos srityse „įvykdžiusi“ vadinamuosius referendumus, kurių rezultatai buvo nupiešti Kremliuje dar gerokai prieš šį apgailėtiną farsą, skubiai glemžiasi svetimas teritorijas į savo „federacijos sudėtį“.
Štai taip XXI a. Europos centre vienas bunkerinis „caras“, pasiuntęs savo galvažudžių būrius, atsiriekia gabalą kaimyninės šalies žemių ir, kaip visi vagys, visam pasauliui (o gal labiau savo zombiams) rėkia: čia jau mano, nelįskit, neatiduosiu!
Atiduoti teks – civilizuotame pasaulyje nusikaltėliai neilgai mėgaujasi neteisėtu grobiu, civilizuotame pasaulyje nusikaltėliai sulaukia ir pelnyto atpildo. To ir siekia toks pasaulis, stiprindamas paramą už savo laisvę kovojančiai Ukrainai, taip artindamas ir neišvengiamą imperinės chuntos agoniją.
Tačiau šioje tarptautinėje vienybėje atsiranda naudingų idiotų, kurie savo akibrokštais glosto Putleriui ausis ir suteikia jam bent menkiausią galimybę paklibinti tą vienybę. Laimė, kad kone visos Europos šalys per septynis Rusijos vykdomo karo mėnesius jau praregėjo ir atskyrė grūdus nuo pelų. Tik štai tie rusiški pelai vis dar dengia kai kurių šalių vadovų akis.
Europos Sąjungoje turime tokį Viktorą Orbaną, Vengrijos premjerą. Šis veikėjas garsėja tuo, kad daug mėnesių kelia triukšmą dėl sankcijų, kurias ES įvedė Rusijai, kai ši užpuolė Ukrainą. Tačiau Bendrijos valstybių taryboje, kuri šiuos sprendimus turi priimti vienbalsiai, Vengrija visad balsavo už atitinkamus sankcijų paketus. Tiesa, dėl gruodį įsigaliosiančio naftos embargo Rusijai Vengrija išsiderėjo išimtį – dėl jos ji ilgai šokdino visas 26 valstybes nares.
Tačiau V. Orbanui to neužteko. Dabar skėlė iš peties: matyt, draugelio iš Kremliaus įkvėptas, jis irgi paskelbė „referendumą“... dėl ES sankcijų Rusijai.
„Sankcijos buvo priimtos nedemokratiškai, dėl jų nusprendė Briuselio biurokratai ir Europos elitas“, – pareiškė jis rugsėjo 26 d. parlamente Budapešte.
Mat, pasak V. Orbano, „nors Europos piliečiai už tai moka kainą, jų nebuvo atsiklausta“.
Užtat jo vyriausybė, vykdydama „nacionalines konsultacijas“, bus „pirmoji Europoje, kuri klaus žmonių dėl sankcijų Rusijai“.
Vėliau gal ir Putlerio dar pasiklaus.
Tokių „konsultacijų“ metu Vengrijos piliečiai gauna anketas, kuriose klausimai suformuluoti taip, kad atsakymai į juos atrodo labai patrauklūs, o vyriausybės pozicija – teisinga.
Tiesa, tokių apklausų rezultatai neturi jokių teisiškai įpareigojančių padarinių.
Tačiau nevienkartiniai Vengrijos premjero veto – ko gero, paskutinis lašas ES valstybių kantrybės taurėje. Nors dabar dėl daugumos Bendrijos reikalų susitariama kvalifikuota šalių balsų dauguma, keliose politikos srityse vis dar reikalingas vienbalsis valstybių narių pritarimas. Tai susiję su gynyba ir užsienio politika, plėtra, mokesčiais ir policijos veikla.
„Ciniški politikai tuo pasinaudojo, kad iš savo kolegų europiečių išsireikalautų nuolaidų. Šalys blokavo savo kaimynių stojimą į ES, kad išgautų naudos kokiame nors vietiniame ginče; mažasis Kipras 2020 m. blokavo sankcijas Baltarusijai, nes norėjo, kad ES sutelktų dėmesį į Turkiją. Tačiau žalingo veto meistras neabejotinai yra Vengrijos autokratinis ministras pirmininkas V. Orbanas. Šių metų pradžioje jis stabdė vieną po kito sankcijų Rusijai etapus, o dabar grasina sužlugdyti Europos dalyvavimą pasauliniame susitarime dėl pelno mokesčio. Abiem atvejais galima rasti sąsajų tarp Vengrijos veto ir jos nuolatinių kovų su ES dėl nesusijusių klausimų. V. Orbanas, kaip meistriškai mokantis apgauti, pastebėjo galimybę pasipelnyti ir ja pasinaudojo“, – rašo „The Economist“.
Todėl ES susiduria su nuolatine problema, kai 26 šalys tampa vienos šalies interesų įkaite.
Britų leidinys siūlo: Vengrijos stiliaus veto panaudojimas akivaizdžiai peržengia jų paskirtį. Taigi reikia naujos taisyklės: pavadinkime ją atvirkštiniu Liuksemburgu. Originalus Liuksemburgo kompromisas numato, kad tais atvejais, kai veto paprastai draudžiamas, išimtinėmis aplinkybėmis jį galima atnaujinti. Atvirkštinis Liuksemburgo kompromisas siūlo, kad tais atvejais, kai veto paprastai yra leidžiamas, jis turėtų būti uždraustas panašiomis retomis aplinkybėmis. Liuksemburgo kompromisas apsaugo nuo federalistų perteklinio veikimo. Atvirkštinis Liuksemburgo kompromisas apsaugotų Europą nuo diplomatinio šantažo.
Pabrėžiama, kad už akivaizdžiai piktnaudžiaujančių veto teisių taikymą veiksmingiau būtų bausti mažinant ES lėšas, siunčiamas jas taikančioms šalims. Tokie grasinimai veikia: Vengrija šiuo metu stengiasi atnaujinti kovos su korupcija įstatymus, kad neprarastų iki 7,5 mlrd. Eur. Vengrija (kartu su Lenkija) šiuo metu negauna jokių pandemijos pinigų būtent dėl savo teisinės valstybės trūkumų.
Tikimasi, kad atvirkštinis Liuksemburgas išspręstų kitą problemą, su kuria netrukus susidurs Europa: kaip valdyti 35 ar daugiau narių turinčią sąjungą, po plėtros į ją įtraukus tokias valstybes kaip Serbija ar Ukraina, nepasiklystant galimų veto teisių gūžtoje.
Visiškai atsisakyti veto teisės šiuo metu nesiūloma, tačiau, VŽ nuomone, kitas pasiūlymas yra vertas dėmesio: Vokietija ir Prancūzija yra užsiminusios, kad, norint pritarti ES plėtrai, daugiau reikalų turėtų būti sprendžiama kvalifikuota balsų dauguma. O siekiant užkirsti kelią piktnaudžiauti veto teise, galima pasinaudoti finansiniu svertu: kaip siūlo „The Economist“, papildomas kriterijus gauti ES paramą galėtų tapti nuostata, kad valstybės narės negali naudotis veto teise, kad užgrobtų bloko reikalus.
